Ypač sutrikdo ant aktorių galvų styrantys milžiniški pirštai – iš pradžių pasirodo vienas ir kontekstas, be abejo, sufleruoja iškeltą vidurinįjį.

Tai teatro kūrinys, savita meno kalba fiksuojantis tas būsenas, kurios būdingos ne tik mažoms bendruomenėms, bet ir pasauliui apskritai.

Paskutinis taškas – ne siautulio šauktukas, ne sutrikęs daugtaškis. Tikras – bjauriai logiškas, turbūt negailestingas, neišvengiamas – taškas.

Spektaklio „Triušis Edvardas“ kūrėjai susitelkė į kūrinio „pasakiškumą“ ir jiems svarbesnė, regis, tapo tikroji, o ne vidinė pagrindinio veikėjo kelionė.

Kinas, kaip mirusio laiko metafora, čia veikia ne tik per ekraną – ir pats spektaklis yra stilizuotas kaip kino filmas.

Trumpas Mallikos spektaklis yra taiklus, absurdo pripildytas kiekvienos moters išsiruošimo iš namų ritualo atitikmuo.

Trys garbūs lietuvių aktoriai sunkiai išgali be pozavimo, bet jaunieji artėja prie natūralaus buvimo scenoje.

Galima spektaklio ir nesuprasti, bet tai, kad nuojautos tampa realybe, teatras pasako atvirai.