Pirmiausia reikėtų kalbėti apie aktorių darbus, kurie lengvumo pojūtį paverčia apčiuopiamu. Atrodo, kad aktoriams buvimas scenoje – ir šventė, ir žaidimas, ir savotiškas flirtas su publika.
Atrodo, jog vizualiai permąstydamas „Don Kichotą“, Adomas Juška neperžengia žiūrovų salės ribų, t. y. režisierius neklausia paties Cervanteso ar jo išauginto Don Kichoto – kam visa tai?
Susidaro įspūdis, kad vaizduotės ir kūrybos „Jūrinėse šviesose“ daugiau nei dokumentiškumo. Tai veikiau atminties erozijos paveikti pasakojimai apie miestą, kurio nebėra.
„Tikėti-netikėti“ ir yra esminė spektaklio ašis, vienas donkichotizmo aspektų, tačiau gal dar galima ir kai ką daugiau tame dvitomyje įskaityti?
Kiekvienas iš šokėjų <...> turi aiškią perspektyvą, žino savo buvimo prasmę ir labiau ne ieško, o įkūnija tai, ką jau rado.
„Valios“ estetika vargiai apsprendžia teatro kryptį – greičiau tai specifinei, galbūt ilgametei ir pačiai ištikimiausiai LRDT publikai skirtas spektaklis.
Būtent fizinis teatras geriausiai apibūdina A. Areimos kūrybą: greta akiai patrauklios scenovaizdžio estetikos, didžiausią paveikumą kuria nekanoniškas, pačių aktorių išjaustas ir atrastas judėjimas.
Gyvesnės už gyvas šioje erdvėje liko tik kameros. <...> Kamera yra bejausmis „Testo“ instrumentas, preparuojantis jau seniai atvėsusį mėginį – Šeimą.
Vizualinis veiksmas ne vystosi, bet iš tiesų atitinka debesų formavimosi logiką – jie plaukia, keičiasi, išnyksta, tačiau niekur neveda, nepatiria evoliucijos.
