Išsiblaivius paaiškėja, kas apsivėmė, kas prie stalo užmigo, kas su kuo permiegojo, kas ką mušė… ir einama gerti toliau. Nes tokia šito miško tvarka.
Parodija pasižymi paradoksaliu „kvailių šventės“ efektu: dažnai ji dar labiau įtvirtina parodijuojamojo objekto galią.
Iš pradžių bandai klausytis teksto, vėliau savaime įlieji jį į bendrą triukšmo savaną, į kurią išeini beginklis, tyras kaip liūtas, kuris leidžiasi užpuolamas.
Jos kalbėjimas atbudina pamirštą trauką aktoriniam teatrui. Veiksmui, kuriame neveikia jokia vizualika, ir esi priverstas gerti aktorių.
Skirtingos pažiūros į meną vienodai gerbtinos, tačiau šio jaunų tradicionalistų teatro problema – kritiško žvilgsnio trūkumas.
Psichologinis teatras nėra nei sistema, nei kryptis, nei stilius, tai yra dalis menininkų, kurie tiesiog nebijo likti savimi.
Bet niekur – nei savyje, nei teatre – jaunas „Bagadelnios“ autorius nerado saiko jausmo ar autoriteto, kuris jam ištartų: sustok, valdykis. Atsirink.
Visi šie tipažai pasirodo vakarėlių muzikos fone. Tragikomiškai ir patraukliai, su dūmų ir alkoholio prieskoniu, tokiu artimu jauniems žmonėms.
Žemaitės užrašytas turinys kalba ne apie XIX a., o apie visų amžių visuomenes, tik jo samprata vis dar priklauso lietuvių kalbos mokytojams.
