Spektaklio veiksmas – linijinis, didžiąją laiko dalį aktoriams stovint veidu į žiūrovą. Jiems palikta nedidelė scenos pakyla.
Studentų pasirodymas pulsuoja jaunu ir greitai tekančiu teatriniu krauju, alsuoja pasitikėjimu savimi, o tai publikai patinka.
Būtent tai, kad jis yra mąstytojas, skaitytojas, pasaulio stebėtojas, jo vaidmenis paverčia išskirtiniais.
Stebi sceną, kurioje vyksta ramus, net paikai juokingas dialogas, tačiau už jo siaučia audra, kurios niekas negirdi, tačiau labai gerai jaučia.
Gyvenimas ritasi kaip apgailėtinų, komiškų ir varginančių ritualų serija.
Perpratęs spektaklio taisykles, į naujo drabužio traukimą imi žvelgti kaip į monstrų loto: kokia galva išlįs šįkart?
Bus erotikos, bus moralinių dilemų, pasvarstymų, žodžiu, visko, ko galima norėti iš geros melodramos.
Režisierius kuria estetiką, apeliuoja į pojūčius, formuoja pasaulį, kuriame atsidūręs gali patirti tai, ko iki tol neteko.
Spektaklyje veikia ir taškas, ir raidės, kurių prašoma kaip išmaldos. Ar visa tai – a) įžvalgu, ar – b) perdėm dekoratyvu?
