Pasakoti, rodyti ir suvaidinti, ką pasakoji. Juk tai nepasitikėjimas ne tik žiūrovais, bet ir pačia aktoryste. Ir pjese, kuri yra reto dramaturginio meistriškumo.
Teatras tampa socialiai jautrus ir imasi į dienos šviesą atgręžti veidus, kurie #Metoo išgyvena iš viešai neaptarinėjamos perspektyvos.
Mes – pilkosios zonos gyventojai. Zonos, kurioje taip patogu neįsivardyti, kas yra gera ir kas bloga, kur buvo smurtas, o kur – kūrybos metodas.
„Mūsiškiai“ neskatina nei lietuvių ir žydų konfliktų, nei pirmųjų poreikio kvestionuoti savo praeitį, ją pripažinti ir susitaikyti.
Sumanymas Gorkio Motiną patikėti aktorei V.Kuodytei tapo, ko gero, vienu didžiausių naujojo Klaipėdos jaunimo teatro spektaklio laimėjimų.
Māra Ķimelė į šį vos ne pramoginio žanro „saldainuką“ įvyniojo anaiptol ne saldų, o aitrų, svaiginantį, erzinantį ir „dopinguojantį“ įdarą.
Išeini mandagiai vėsus, nenusiteikęs ne tik protestui, bet ir elementariai refleksijai to, kas čia ką tik nutiko. Mus ką tik pavadino žydšaudžiais? So what?
Nuskamba itin svarbus pastebėjimas, kad iš tikrųjų atmintis – tai ne kažkokio ganytojo ar visuotinės mamos, o visų rūpestis.
Teatro principais besiremiantis viešnamis – idealiausia vieta tiems, kurie jaučiasi esą niekas, tačiau trokšta būti viskuo.
