„Savoj krūvoj“ kalba apie tapatybę, savęs patyrimą pasaulyje ir priėmimą – pačiam savęs ir vieniems kitų. Ir šokis, ne tik kaip meninė, bet ir kaip egzistencinė išraiška, čia labai tinka.

Čia labai norisi išlaisvinti garsą ir leisti jam tiesiog būti garsu, kuris pats savaime, be jokių papuošimų, augalų, lempučių, kažką neva reiškiančių akių raiščių, yra vertas mūsų dėmesio.

Šokio spektaklis „Savoj krūvoj“: šokėjų judėjimas puikus, efektyvus, „vežantis“, tik kol kas netoli plečiantis žiūrinčiojo pasaulio suvokimo ribas.

Spektaklių „Stabat Mater“ ir „Šventasis pavasaris“ premjeriniai vakarai pademonstravo ypatingą baleto trupės susiklausymą, techninę meistrystę ir kaipmat užmezgė ryšį su žiūrovais.

Neišsiaiškinus, kam ir kodėl pasakojama istorija bei ką savo viduje iš tiesų laiko, nors žodžiais neišsako vienintelis personažas, nepaklojami pamatai tolesnei spektaklio brandai.

Žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose eskaluojamos temos „Otele“ nuskamba lygiai kaip dauguma viešumoje matomos medžiagos – plakatiškai, paviršutiniškai, veikiau madingai nei rūpestingai.

Vargu ar buvo galima tikėtis tokio „Otelo“, kokį liepos 19 ir 20 dienomis parodė Oskaro Koršunovo teatras. Be daugybės jam apibūdinti tinkamų epitetų, „netikėta“ buvo vienas dažniausių.

Tokios stiprios aktorinės raiškos ir energijos artistė [A. Stundytė] būtų nepaprastai įdomi ir dramos scenoje. Todėl nieko išskirtinio, kad toks metras kaip Bieito dedikavo jai „Laukimą“.