Vieninteliu realiai išvarytu iš savo motinos-tėvynės vaiku vadinčiau tik Vandalą, tokį tipišką lietuvišką piemenuką iš vidurio kaimo, kitaip sakant, treninginį lochą.
Svarbiausiame Suomijos teatro žurnale pasirodė suomių dramaturgijos propaguotojos Helenos Autio-Meloni straipsnis apie „suomiškąjį“ Lietuvos dramos teatrų sezoną.
Stebint Repšio personažą staiga pamatai tą Žalgirio mūšio lietuvį – karį su nertiniais šarvais ir kirviu rankoje, kuris iš pradžių spruko į krūmus, o paskui, užvirus kraujui nuo gėdos, puolė atgal…
Pirmoji dalis nuteikia linksmam miuziklui, kuriame vyresniosios kartos žiūrovai pasijunta kaip Anužio pavargęs Sąjūdžio veteranas. Smagu, kad Koršunovas, jau tapęs lietuvių teatro klasiku, nesensta, randa kalbą su jaunąja karta.
Aktorius jau teko laimė pamatyti jų studijų vaidinime „Kalnas“. Dabar stebėdamas grybų armijos vaidmenukus, jauti, kaip jiems visiems norisi greičiau užaugti, ištrūkti, suvaidinti nors mažą, bet tikrą charakterį.
Režisūros „siūlė“ spektaklyje raumeninga, gyvybinga, veržli, laisvai pulsuojanti, drąsi, plačios amplitudės, formuojantig rupinį pastarojo dešimtmečio obuolmušiškų lietuvių emigrantų portretą.
Po „Išvarymo” galvoji ne apie niūrias emigrantų istorijas, nutinkančias lietuviams Londone, bet apie talentingus spektaklio kūrėjus.
Svarbu, kad režisierius ne tik klausėsi muzikos, bet ir išgirdo ją. Gedimino Šeduikio režisūra niekur jos neužgožia, atvirkščiai, ryškina bel canto melodijų grožį, paslankumą.
Pedagoginė ir net žmogiška atsakomybė už studentus šiais laikais gana reta. Kiek stebiu Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų profesinę pradžią, likimai klostosi prieštaringai.
