Šįkart man kilo klausimas – o argi teatro kūrėjai turi teisę šiurkščiai elgtis su žiūrovais, kitaip sakant – brukti jiems neįtikėtinai prastą, atsainiai sukurtą meną?

Gali būti, kad kada nors scenoje vaizduojamo laikotarpio mada sutaps su fojė (ir jau sutampa), bet vis tiek norėtųsi, kad teatrinės mados būtų aukščiau minios.

Olegas Kovrikovas iš spektaklio išvalė kažką daugiau, nei to reikėjo. Atsisakęs įmantrios režisūrinės formos, viską sutelkęs į aktorius, jis juos įspraudė į tam tikrus netikrumo rėmus.

Artūras Areima tyčiojasi ne iš pseudovertybių. Pajuokai išstatomos tikrosios vertybės, moraliniai imperatyvai – kilnumas, dora, pasiaukojimas, meilė.

Skuratova nerašo manifestų, tačiau ji, kaip ir modernistai, supranta, kad suskaidyti į atskiras dalis motyvai ir iš naujo sukonstruoti kūnai prikausto žvilgsnį.

Geriausia šiame spektaklyje – aktorių ansamblis, egzistuojantis sudėtingoje žanrų dermėje. Dalia Michelevičiūtė, Rimantė Valiukaitė, Toma Vaškevičiūtė.

Žiūrovas, jeigu tik pasiduoda pagundai, atsiduria Alisos situacijoje: to atsikąsi, paūgėsi, pasieksi raktelį, bet nepralįsi pro duris. Kitko paragausi – susitrauksi, ir raktas liko kažkur aukštai.

„Akmens” žiūrovai suprato, kad ir pas mus žydus žudė, ir kad kalti jaučiasi, ir kad prisitaikyti reikėjo, ir kad A. Jankevičius Europos Sąjungoje kaip laisvės balandis į spygliuotas vielas daužosi.