Erzinanti J.Vaitkaus drąsa sakyti tiesą

2011-11-17 diena.lt, 2011 11 17
„Visuomenės priešas” Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Lukas Miknevičius

Po Jono Vaitkaus spektaklio „Visuomenės priešas" premjeros Nacionaliniame dramos teatre Seimo narė Agnė Zuokienė dėkojo Dievui, kad šis kažkada apšvietė jai protą nesirinkti teatrologės specialybės. Esą būti teatrologe šalyje, kurioje statomi tokie siaubingi spektakliai, būtų nepakeliama kančia.

Išties verta Dievui už tai dėkoti, nes nepakeliama kančia būtų skaityti teatrologės A.Zuokienės parašytas recenzijas. J.Vaitkus sugadino genialią Henriko Ibseno pjesę, ir apskritai kas mums leido darkyti kitų tautų parašytus kūrinius? Šitaip negalima. Taip trumpai būtų galima papasakoti A.Zuokienės įspūdžius po spektaklio.

Galima, ponia Agne, galima. J.Vaitkus yra režisierius ir gali daryti ką tik nori tiek su H.Ibseno, tiek su Williamo Shakespeare´o, tiek su Mariaus Ivaškevičiaus ar bet kurio kito dramaturgo tekstais.

H.Ibseno „Visuomenės priešas„ J.Vaitkui tapo pretekstu kalbėti apie mūsų visuomenės skausmus, apie drąsą į akis sakyti nemalonią tiesą ir apie tai, kaip „suvienytoji tylioji dauguma“ atstumia ir pasmerkia savarankiškai mąstyti išdrįstantį žmogų.

Savotiškai juokinga, kad po premjeros J.Vaitkus atsidūrė pagrindinio pjesės veikėjo daktaro Stokmano, kuris pradėjęs rėžti visą tiesą tapo visuomenės atstumtuoju, kailyje. Dabar atsirado krūva veikėjų, kurie už tą pačią tiesą „visuomenės priešu" norėtų paskelbti ir J.Vaitkų.

„Man svarbu, kad mane išgirstų„, - prieš premjerą kalbėjo režisierius. Akivaizdu, kad neišgirdo. Bent jau ne visi. Šviesinti protus. Tokį „Visuomenės priešo“ tikslą įvardijo J.Vaitkus ir Nacionalinio dramos teatro vadovas Martynas Budraitis ir pradėjo nuo pačių viršūnių - į spektaklio premjerą buvo sukviesta vadinamoji mūsų šalies politikos, verslo ir žiniasklaidos grietinėlė. Deja, paaiškėjo, kad nušviesinti kai kuriuos protus vargu ar beįmanoma.

Atsirado net tokių, kurie pasipiktinę formulavo neįsivaizduojamo kvailumo klausimą: „Jei J.Vaitkus taip gerai mato visuomenės skaudulius, tai kodėl pats neina į politiką, į valdžią ir jų neišgydo?„ Vienoje „recenzijoje“ režisierius buvo net apkaltintas priešrinkimine propaganda, nes, o siaube, apdergė liberalus ir atviru tekstu ragino juos išnaikinti.

Tokiems gali iki pamėlynavimo aiškinti, kad spektaklyje minimi liberalai yra ne konkreti politinė partija, o ta „suvienytoji tylioji dauguma„, „laisvieji piliečiai“, kurių laisvė mąstyti, ką tik nori, apsiriboja laisve mąstyti taip pat kaip kaimynas iš gretimos daugiabučio laiptinės.

„Visuomenės priešo" kritikai apskritai kalbėjo apie ką tik nori, bet ne apie tai, ką jiems parodė J.Vaitkus, aktoriai, šviesios atminties scenografė Jūratė Paulėkaitė ir kiti spektaklio kūrėjai.

Pavyzdžiui, toks visų galų specialistas Andrius Užkalnis rašė, kad pagrindinis spektaklio veikėjas jo neįtikina, nes „yra egocentriškas nebrendyla be jokių refleksijos įgūdžių ir su skandalingai prasta socialine adaptacija„. Lygiai taip pat galima stebėtis: „Viešpatie, koks keistas tas Dostojevskio Raskolnikovas - tai jam senės gaila, tai negaila. Visiškai nesugeba apsispręsti.“ Pasirodo, supratimo, kad tarp realybės ir meninės tikrovės negalima dėti lygybės ženklo, neduoda nei gyvenimas senas kultūros tradicijas turinčiame Londone, nei darbas BBC. Kita vertus, ko gali reikalauti iš „recenzento", kuris jau pirmoje rašinio pastraipoje prisipažįsta, kad teatro apskritai nemėgsta.

Visokie užkalniai, adomėnai ir zuokienės norėtų, kad teatre būtų rodoma tai, kas patinka jiems. Pageidautina, kad būtų gražu ir linksma.

Tačiau veidrodis rodo tik tą, kuris prieš jį stovi. Nieko kito, ponai, jame neišvysite. Užtat būtų į naudą pamąstyti apie tai, ką matote.

DIENA.LT

Komentarai
  • Iš bloknoto (70)

    Labiausiai įsiminė labai jau vilsoniškai aitri Berniuko tema – lyg operos suvokimo raktas – ir nenusakomas Šiaurės grožis, jos didybė, leidžianti įvairiai ją suvokti, ir jau minėtas įspūdingas Vyro (suaugusio Berniuko?) nevilties šokis pabaigoje.

  • Nomadės šokis ir šuolių epocha

    Emilijos Tumės herojė ir jos kūryba „Nomadės šokyje“ nei padidinta, nei suvulgarinta. Autorė šokio ir laiko tėkmę tiria su akademiniu tvirtumu, o į pačią šokio stichiją žengia su nuolankia ir jautria viešnios pagarba.

  • Laiškai iš „Sirenų“

    Šūkis „Teatras yra pabėgimas“ atrodo provokuojančiai apgaulingas, nes kad ir į kokį savitą scenos pasaulį nukelia kūrinys MAMI, jis „nepabėga“ nuo skaudžių būties aspektų. <...> O ar teatras yra pabėgimas iš tikrovės, ar būdas dar giliau į ją panirti?

  • Prãdžios, kurios neturi vienos formos

    Galbūt „Išeities taško“ vertė ir slypi galimybėje jaunąjį teatrą pamatyti ne kaip dar nebaigtą būsimojo versiją, o kaip teatrą, kurio kūrėjų pasirinkimai dar ypač gerai matomi. Taigi „išeities taškas“ čia nėra vien graži metafora.

  • Keistos emocijos nesvarumo būsenoje

    „Kas nutinka, kai viskas, prie ko esame įpratę, tampa nevaldoma, absurdiška ir galiausiai – išnyksta?“ – klausia kūrėjai. O kas nutiktų, jei šią idėją pritaikytume kai kurių pasirodymų aprašymams? – klausiu aš.

  • „Helium 2026“: savęs nepavijusio laiko paradoksas

    Festivalio užduotis neapsiriboja vien pristatyti gerus spektaklius – jis taip pat kuria progą susitikti su dar neatrastais kūrėjais, o kartais būtent šis pirmasis susitikimas ir tampa vertingiausia festivalio patirtimi.

  • Pasaka tarp undinių, pelenų ir šikšnosparnių (darbinis pavadinimas)

    „ConTempo“: apie pirmus profesinius žingsnius, jaudulio neslepiančius jaunuolius ir improvizacijos išsisukti iš bet kokios situacijos meną pažabojusius scenos senbuvius.

  • Iš mūsų vaidybų (XXXV)

    Teatro kritiko santykis su premjera visuomet kiek paradoksalus. <...> Todėl kyla klausimas: ar kritikas turėtų vertinti kūrinį būtent jo gimimo akimirką, ar vis dėlto palaukti, kol spektaklis įgaus didesnį stabilumą?