Gruodžio 8-9 dienomis Vilniaus mažajame teatre pristatoma trečioji sezono premjera - „Dviese sūpuoklėse“. Pasak teatro meno vadovo Rimo Tumino, tai - dar vienas viltingas spektaklis. Su savo skauduliais. Bet apie žmogų. Šį sezoną Vilniaus mažasis teatras atsisuka į savo prigimtį, savo pavadinimą ir siūlo jaukius, kamerinius spektaklius: „Fantazijus“ (rež. G.Tuminaitė), „Dvasiniai reikalai“ (rež. K.Glušajevas) ir „Dviese sūpuoklėse“ (rež. Ulanbekas Baialievas), kurio premjera jau - gruodžio 8, 9, 22 dienomis.
Spektaklį „Dviese sūpuoklėse“ režisuoja Rimo Tumino mokinys, kirgizų kilmės režisierius Ulanbekas Baialievas, kuris į savo kūrybinę komandą pasikvietė aktorius Indrę Patkauskaitę ir Mantą Vaitiekūną, bulgarų kilmės scenografą Julianą Tabakovą, kompozitorių Faustą Latėną. „Dviese sūpuoklėse“ - tai amerikiečių autoriaus Viljamo Gibsono pjesė apie neįmanomą dviejų veikėjų meilę, ilgesį, vienatvę. Vienatvę tiek būnant kartu, tiek būnant atskirai. Tai santykių drama, kuri bus atpažįstama daugumai žiūrovų.
„Ši 1958 m. parašyta pjesė pasakoja apie dviejų vienišų žmonių susitikimą. Apie tai, ko mes ieškom kituose, ko ilgimės, ko laukiam, kuo nusiviliam ir ko atsisakom, su kuo kovojam, o kam pasiduodam. Ko esam pasiryžę atsižadėti, o kada lengviausia išeiti. Tai istorija apie sudėtingus ir daugialypius mus, o konkrečią mintį, galbūt, kiekvienas išgirs savą. Galbūt kažką primins“, - tikisi pagrindinį vaidmenį atliekanti Vilniaus mažojo teatro aktorė Indrė Patkauskaitė, iki šiol mums žinoma iš pagrindinių vaidmenų spektakliuose „Madagaskaras“, „Marija Stiuart“, „Maskaradas“, „Kruvinos vestuvės“. Iš viso su Indrės Patkauskaitės vardu sietini daugiau nei trisdešimt spektaklių.
Pagrindinį vaidmenį atliekančiai aktorei V.Gibsono pjesė „Dviese sūpuoklėse“ pasirodė įdomi savo sudėtingais ir giliais dviejų žmonių portretais, giliu žmogaus pajautimu ir tuo ateinančiu, jau greičiausiai nieko nestebinančiu supratimu, kad už bet kokių drąsių ieškojimų ir klaidžiojimų beveik visada slypi pamatinis, gilus noras būti kažkam reikalingu, nenumaldomas troškimas mylėti ir būti mylimam. Šokėja Gitela, kurią įkūnija Indrė Patkauskaitė, yra stipri, tačiau kartu ir sudėtinga asmenybė, kurioje spontaniškumas ir begalinė energija dera su staigiu užsisklendimu ir susimąstymu. Ji kupina gyvybingumo, tačiau taip pat yra itin jautri ir emocionali. Kartais gali būti stačiokiška, o kartais gali tapti tiesiog mažu, naiviu vaiku. Į viską ji žvelgia atviromis akimis ir, rodos, yra pasiruošusi pulti į bet kokią situaciją, kartais taip apvogdama save.
Jie su scenos partneriu Mantu Vaitiekūnu naujausiame savo spektaklyje kurs dviejų žmonių istoriją apie tai, kas nutinka, kai viename dideliame mieste susitinka dvi vienišos sielos, o iš paskos velkasi praeitis ir neužgijusios žaizdos. „Kiekvienas vaidmuo turi savo uždavinius, aplinkybes, kuriose jis veikia. Visos mano scenoje įkūnytos asmenybės gyvenime balansavo ant beprotybės ribos, o gal ir daugiau...“ Mantas kalba apie suvaidintus Mikalojų Konstantiną Čiurlionį („Svajonių piligrimas“), Oskarą Milašių („Madagaskaras“), Frederiką Šopeną („Mistras“), Robertą Šumaną („Trio“). Visi šie vaidmenys leido suprasti, kaip arti beprotybė yra šalia kuriančio žmogaus. Galbūt kažkiek beprotybės yra ir šalia vienišo, pasimetusio, ribinėje situacijoje esančio žmogaus?
Šiame spektaklyje Mantas Vaitiekūnas vaidins trisdešimt trejų teisininką, atvykusį į Niujorką ir bandantį pabėgti nuo savo praeities. Įsikūręs viename iš prastesnių Ist-Saido nuomojamų namų, dienas stumia lankydamas muziejus ir beverčius filmus, slampinėdamas miesto tiltais, turėdamas vos dešimt dolerių dienai. Puolęs į naujus santykius, jis galiausiai suvokia ir pripažįsta sau, ką reiškia iš tikrųjų mylėti. „Mylėti - tai turėti žmogų giliai savyje, turėti diena iš dienos, metai iš metų, kai vyras ir moteris pasimaino savo protais, mintimis, prisiminimais, pasimaino akimis“.
Spektaklį „Dviese sūpuoklėse“ stato režisierius Ulanbekas Baialievas, subūręs itin talentingų kūrėjų komandą. Režisierius žada scenoje papasakoti įdomią ir užburiančią istoriją apie dvi nepridengtas vienatves Niujorke, apie du vienišus žmones, kurie nori spėti įšokti į paskutinį nuvažiuojančios jaunystės traukinio vagoną: „Ji - laisva kaip paukštis, jis - laisvas kaip sliekas“. Režisierius nori duoti savo herojams galimybę išsisakyti, išsiverkti, nusiraminti, susitaikyti su savimi, su savo būtimi.
Pasak Manto Vaitiekūno, Lietuvoje debiutuojantis režisierius labai įdomus, atviras, matantis ir analizuojantis: „Toks jausmas, kad jis viską jau žino, bet bando pažadinti mūsų, aktorių, vidų. Jaučiasi, kad jis Rimo Tumino mokinys ir didelis jo talento gerbėjas, o tai repeticijas daro dar įdomesnes“. Repetuojant aktoriams su režisieriumi tenka bendrauti ne gimtąja kalba. „Tai nuostabi profesinė patirtis ir galimybė patobulinti savo ne itin tobulus rusų kalbos įgūdžius. Kadangi repetuojam lietuvių kalba, mudviem su Mantu buvo labai keista, kokiu būdu režisierius, kuris, geriausiu atveju, lietuviškai žino keletą žodžių, rodos, puikiausiai supranta viską, ką mes kalbame scenoje. Man tai yra nuostabu ir sukelia dar didesnę pagarbą, nes tik itin jautrią vidinę klausą turintis žmogus gali būti toks dėmesingas ir atidus“, - repeticijų patirtimi dalijasi I. Patkauskaitė.
Šis spektaklis bus pirmasis, kuriame aktoriai Indrė Patkauskaitė ir Mantas Vaitiekūnas scenoje susitiks kaip pora. Ir tai neabejotinai bus labai gražu. Kitaip ir negali būti, kai vaidina du nepaprastai talentingi, charizmatiški, įdomūs aktoriai. Jiems šį kartą tenka Gitelos Moskos ir Džerio Rajeno vaidmenys, kuriuos dar 1962 m. Rusų dramos teatre sukūrė legendinė Monika Mironaitė ir Artiomas Inozemcevas, o 1994 m. kino juostoje įamžino Nelė Savičenko ir Kostas Smoriginas.
Kaip seksis Indrės Patkauskaitės ir Manto Vaitiekūno duetui, kaip jiems pavyks laužyti vienatvės sienas, artėti vienam link kito, ar pavyks nusimesti praeitį kaip seną odą, pamatysime jau 2017 m. gruodžio 8, 9, 22 ir 2018 m. sausio 13 dienomis Vilniaus mažojo teatro scenoje.
