Kūrėjai performansą lygina su čia pat kintančiu, gyvu organizmu, kuriam visos jo dalys yra lygiavertiškai reikalingos.
Pasitelkdami tarpdisciplininio meno galimybes, prancūzų menininkai sukūrė metodą, kaip revizuoti šiuolaikinius darbo santykius.
Spalio 20 dieną Vilniaus mažajame teatre – Kirilo Glušajevo premjera pagal Ingmarą Bergmaną.
Tai farsas, kuriame egzistencinis kartėlis persipina humoru ir jautrumu žmogiškajai būčiai.
Ainio Storpirščio režisūrinis debiutas „Lėlės“ teatre, atsispirdamas nuo miesto legendų bei istorijos, kalba apie bendravimo svarbą.
Aktorius pažadėjo atvirą pašnekesį apie savo kūrybinį gyvenimą ir lyriškus atokvėpius su mėgstamų poetų eilėmis.
Mes taip tikėjome jo tiesa, kad pasimetėme savo tiesoje. Pasimetėme savo įžvalgose. Gal mes jų ir neturėjome.
Spektaklyje „Bejausmis“ pinasi butō šokio technika ir mokslinės fantastikos elementai.
„Aš niekada taip gerai savęs neišreikščiau Hamletu, kaip tai galiu padaryti kalbėdamas apie Vaižgantą, tiksliau būdamas juo scenoje“.
