Toliau – labai skirtingos, bet „instaliacijos“ terminą nešiojančios premjeros – „Olympian Machine“ ir „Honey, Moon!“.

Nagrinėjamos Panevėžio miestui aktualios temos, susijusios su istoriškai susiklosčiusiu įvairialypiu miesto socialiniu ir kultūriniu identitetu.

Ir teatras neturi kito pasirinkimo, kaip tik priešintis net tada, kai „peržengiamos absurdo ribos“.

Spektakliui aktorės pasitelkė siaubo pasakas ir lietuviškas sakmes, užrašytas Jono Basanavičiaus bei Norberto Vėliaus.

Kūrinio erdvė persmelkta ne tik jūrinio klimato, veikėjai planuoja nuplaukti į kitame krante esantį švyturį, todėl laukia gero oro.

Nėra teksto, bet labai daug įspūdingo vaizdo, judesio, klounados, šiuolaikinio cirko elementų. Nesislepiame už širmų, veikiame scenoje, ne vaidiname, o žaidžiame.

Eilėraščiai – tai patirtis. Reikia daug išgyventi, pragyventi, išbandyti, pralaimėti, nugriūti, atsikelti, kad tas eilėraštis susikurtų.

Norintiems išvystyti sklandų ir gyvą šokį, svarbu suvokti savo kūną, atverti jo galimybes judėti plačiau ir įvairiau nei esi pratęs.

Svarbu ne tik siekti aukščiausios meninės kokybės – mąstėme apie bendrą žanro ekosistemą.