„Nesijaudinkite, aš viską patirsiu už jus“, – teigia kanadietis choreografas ir šokėjas Frederickas Gravelas, Lietuvos publikai pristatysiantis spektaklį „Fear and Greed“.
Scenos meno kritikų asociacija apdovanojo laureates: „Teksto raktas“ įteiktas teatrologei Rasai Vasinauskaitei, o „Meno raktas“ – prodiuserei Rusnei Kregždaitei. Publikuojame laudacijas.
Laikui bėgant komisija turės būti kuo įvairesnė, nes toks yra ir šiuolaikinis teatras. Šiemet ekspertų darbo rezultatai susifokusavo į labai tradicinį teatro modelį ir jo suvokimą.
Šiemet Tarptautinės teatro dienos žinią siunčia norvegų rašytojas, dramaturgas Jonas Fosse: „Karas ir menas yra tokios pat priešingybės, kaip karas ir taika. Menas yra taika“.
Scenos menai viešosiose erdvėse gali ne tik burti miestiečių bendruomenes, bet ir dalyvauti miesto istorijos pasakojimo ir viešųjų erdvių simbolinių reikšmių steigime ar transformavime.
Kaip statyti psichologines Zellerio pjeses, kai neveikia (nes neįtikina) nei aktoriaus ir personažo atstumas, nei atstumo nebuvimas? Ką vaidinti aktoriui, kai jo kuriamas personažas yra ligos paūmėjimas?
„Mamutų medžioklė“ – tai nėra filmas apie Jono Jurašo biografiją. Bet per kelis jo gyvenimo epizodus papasakota apie epochą ir jos nuodus, galbūt tebeveikiančius.
Vilniuje stebėjome istorijas apie lūkesčiais iš kartos į kartą perduodamas traumas ir sprendimus tai nutraukti pačiu netinkamiausiu ir beprasmiškiausiu būdu.
Išvada peršasi kukli, nes pernelyg akivaizdi: Operos miestai – tai tradicijos bastionai, o miestas kaip opera, arba Miesto opera, regis, palikta šiuolaikinių menų ekspansijos laukui.
Ir jokio politiniam kabaretui būdingo šmaikštumo, parodijos, jokio improvizacijos džiaugsmo, netikėtumo ar teatrališko pramogos proveržio vaidinime nebūta.
Kuo toliau, tuo labiau manau, kad retas spektaklis tinka kiekvienam. Spektakliai turi savo žiūrovus, o šie atranda savo kūrėjus. Tačiau iš kūrinio neretai matyti, ką menininkai mano apie publiką.
Spektaklis „Sūnus“ yra tiesiog meistriškai surinkta standartinių įvykių, nutinkančių nepavykusiose šeimose, mozaika. Taip meistriškai, kad net nekelia emocijų.
Aistės Stonytės pagarba nykstančiai kultūrai, ryžtas ne tik prisiminti, bet ir kruopščiai ištirti pamiršto spektaklio istoriją atspindi dvasią, artimesnę praeities laikotarpiui, nei esamajam.
„PRAeis“ – lengvai chaotiškas spektaklis apie teatrą, vaidybą ir savo darbų prasmės paieškas, leidžiantis ne tik pasijuokti iš teatro virtuvės, bet ir susimąstyti apie savo gyvenimą.
Režisierius kuria blaškymosi, įtarumo, nerimo, slogių nuotaikų pasaulį, bet nesibodi spektaklį prismaigstyti sveiko humoro, kuris neleidžia filosofiniam tekstui tapti nuobodžia deklaracija.
„Bydermanas ir padegėjai“ sutelkia dėmesį į absurdišką žmonių aklumą kito problemoms, baimę pripažinti okupantų egzistenciją, poreikį jiems lankstytis ir gaminti antį vakarienei.
Spektaklyje „Kaligula“ režisierius Jokūbas Brazys priminė, kad jis ne tik puikiai jaučia teatro elementų dermės principus, bet ir sugeba juos tiksliai panaudoti įscenindamas savo turtingą vaizduotę.
Pažįstantiems Skuratovos kūrybą, „Liūto ir paukščio“ scenografijos objektų tikrumas, atida detalėms, audinių atspalviams ir faktūroms, subtilus lėlių paprastumas bus atpažįstamas ir įdomus tyrinėti.
Režisierius Jokūbas Brazys turi amatą, puikiai moka teatro matematiką ir pildo ją visų taip vertinamu, o šiandien ir pasiilgtu simbolizmo ir metaforų prisodrintu mūsų teatro paveldu.
„Nedrįsčiau teigti, kad nebėra kūrėjo kulto arba atėjo vadybos laikas. Dirbame juk visi dėl to paties – įdomaus meno, kokybiško kūrybinio rezultato“, – teigia prodiuserė.
„Kartais atrodo, kad mano tėvų kartoje nėra nė vieno, nemačiusio spektaklio, nors į jį patekti būdavo gana sudėtinga“, – sako filmo „Mamutų medžioklė“ režisierė A. Stonytė.
„Man atrodo, kad dažniausiai mano repeticijos tuo ir paremtos, kad aš bandau papasakoti, kaip vienur ar kitur jaučiausi“, – teigia režisierė Eglė Švedkauskaitė.
„Klaipėdos kultūrininkai sunerimo ne dėl to, kas gaus pinigus ar liks be jų, o pajutę meno lauko įvairovei ir aukštam meniniam lygiui atsiradusią grėsmę“, – teigia choreografė A. Šeiko.
„Svarbu gerbti menininkus ir savo auditoriją, nepamiršti jautrumo, stengtis kūrybą pristatyti taip, kad atsidūrusi kitoje erdvėje ji neprarastų esmės“, – teigia festivalio vadovas Fabrizio Grifasi.
„Šiandien lengviau apibrėžti kūrybą, atsižvelgiant ne į valstybę, iš kurios esi kilęs, bet į mokyklą, kurioje formavai kūrybos pagrindus“, – teigia prodiuserė Gintarė Masteikaitė.
Živilė: Aš neturiu rašyti recenzijos, tai neturiu jokių įsipareigojimų išbūti iki pabaigos.
Tadas: O jeigu kažką prarasi, praleisi išeidama? <...> Aš tai lieku, nes dažniausiai aktoriai būna labai geri.
„Bet kokiu atveju kūrybinis polilogas niekada nėra paprastas: tenka klausytis, įdėti nemažai pastangų, kad būtum išgirstas, ieškoti kompromisų“, – teigia Vaiva Grainytė.
„Kiekvieną kartą reikia viską pamiršti, pradėti nuo nulio, įvaldyti naujus objektus ir pasitelkti tą jausmą, emociją, prisiminimą, kaip žaisdavome vaikystėje“, – pasakoja režisierė Saulė Degutytė.
Rygos Dailės teatro „Leopoldštatas“ – kolektyvinės atminties pratybos: atsispiriant nuo viešai asmeninių prisiminimų, pasitelkus empatijos mechanizmą primenama, kaip svarbu neužmiršti.
Vienas protestas išaugo į Romos teatrui, scenos menams ir kultūros politikai neabejingų žmonių susivienijimą, nenustojantį priešintis jų netenkinantiems politikų sprendimams.
Pamačius Krymovo ir Areimos spektaklius su užuojauta ir šiokiu tokiu palengvėjimu galima konstatuoti, kad kultūriškai artimiausioje kaimynėje teatras irgi kartais kenčia.
Terminuotos arba neterminuotos darbo sutartys ar laisvieji menininkai? Kaip įforminami aktorių darbo santykiai Latvijos ir šalių-kaimynių scenos meno institucijose.
Vasario 9-11 d., Rygoje vyksiančioje Baltijos šokio platformoje bus pristatyti lietuvių kūrėjų – Dovydo Strimaičio, Grėtės Šmitaitės ir Luko Karvelio – spektakliai.
Stebint kūrėjų iš Šveicarijos bei Prancūzijos monospektaklius atrodo, kad pagrindinė abiejų menininkų užduotis – kelti klausimą apie šiandienos žiūrovo ir visuomenės vaizduotės pajėgumą.
Pranešimuose dominavo vaidybos problematika. Pagrindinės analitinės perspektyvos siejosi su vaidmens kūrimo anatomija, politiniais vaidybos efektais bei aktorių darbo ir kūrybos sąlygų gerinimu.
Vertinant platesniu mastu, pradeda atrodyti, kad scenos menų kūrėjai nėra reikšmingi klimato kaitos sukėlėjai ir drauge neturi pakankamai galios stabdyti panašius procesus. Vis dėlto, mes ne beviltiški.
Dažnai būtent alternatyvios organizacijos puoselėja autentišką turinį, savitas kūrybos ir bendradarbiavimo formas. O garsiniai reiškiniai yra „įsivaikinami“ ir prigyja kitų disciplinų terpėse.
Klaipėdos gyvybingumas didžiausias gegužės–spalio mėnesiais, kai vyksta dauguma svarbiausių aukštosios ir populiariosios kultūros renginių. O žiemą kultūros uostas, regis, užšąla.
Po kažkurio karto ir labai skirtingų pažiūrų žmonių pakartojimų neatlaikė giliai užspausta teatrologės gysla, tad nusprendžiau išsiaiškinti, ar tikrai VISI jie – Jono Vaitkaus mokiniai, kas tie „visi“ ir kas iš to.
