Užuot prisiėmę atsakomybę už žiūrovus, kūrėjai tenkino jų kvailiausius troškimus. Pagedimas iškart nebuvo matomas, bet pamažu pradėjo skleistis peizažas po pralaimėto mūšio.

Nepaisant kultūrinių ar techninių skirtumų, vietos ar santvarkos, kuriai paklūstame, mus sieja tos pačios problemos.

Latviai turi gerą tradiciją iki „špylmanų vakaro“ visus nominuotuosius parodyti Rygoje. Taip paskatinama domėtis teatru, nors ir šiaip to netrūksta.

„Aš dabar galėčiau daug ką pasakyti, bet man atrodo, kad mano liežuviui skirtas namų areštas, todėl tylėsiu“.

Meno pažinimas yra kiekvieno mūsų teisė, tačiau šiandien vis mažiau vaikų, kuriems suteikiama galimybė mėgautis menu ir mokytis iš jo.

NO99 spektaklyje Prometėjo vaizdinys išnyra kaip maištaujančio menininko paveikslas.

Tyla, kuri viešpatauja teatro NO99 koridoriuose, neapsakomai mus skaudina. Bet tai garbinga tyla. Mes nebegalime daugiau eiti ankstesniu keliu.

Sakoma, kad „Praktika“ atsidarė kaip „ateities teatras“ - kai dar nebuvo susiformavusi publika, kuriai rūpėtų šiuolaikinė drama.

„Ateityje tau niekas nemokės pinigų už tuos dalykus, į kuriuos giliniesi, todėl siūlau įkurti savo trupę ir užsiimti dominančia veikla.“

Negalima nepastebėti jų saviironijos, miesto kultūros pomėgio, ištikimybės miškams bei pelkėms.

Teatro kalbos požiūriu „Šimtmečio pasakojimai“ liko aname šimtmetyje. Tai nuoseklūs, rišlūs, nesudėtingi, net stereotipiniai pasakojimai.