Tai bus istorija apie vieną miestą, jo gyventojus ir jų demokratiškai išrinktą valdžią, apie teatrą, duoną ir žaidimus, apie kasdienybę ir jubiliejus. Istorija su hepiendu.
Nors oficialiai Tamperės teatro festivalis baigėsi tik sekmadienį, dauguma į pagrindinę programą įtrauktų kūrinių buvo parodyti šeštadienį - šios dienos spektaklių srautas buvo pats intensyviausias, žanriniu ir meniniu požiūriu įvairiausias ir margiausias.
Tamperės teatro festivalis puoselėja nacionalinio festivalio statusą ir juo didžiuojasi - tai buvo akcentuota miesto informacijos centre surengtame kukliame ir oriame priėmime, kuriame buvo galima neformaliai pasišnekučiuoti ir apie festivalį, ir apie bendrus senųjų ir naujųjų regionų kultūros dalykus.
Trečioji Tamperės festivalio diena prasidėjo kasdiene konferencija - kas rytą viena valanda skirta teatro menininkams, pristatantiems savo spektaklius. Į konferencijas susirenka nemažai žmonių.
Pirmadienį prasidėjusio Tamperės teatro festivalio programa vis intensyvėja - trečiąją dieną buvo galima rinktis iš septynių spektaklių; kai kurie jų jau buvo (kiti - dar bus) vaidinami; tarp gana gausios suomių teatrinės programos įsiterpė ir antroji Mariaus Ivaškevičiaus „Malyš“ prezentacija.
400 įvairiausių teatro renginių į vieną savaitę pasiryžęs sutalpinti jau 37-asis Tarptautinis Tamperės festivalis prasidėjo pastaruoju metu vis didėjančia kelionių baime ir jau senokai pažįstamu, vis ryškėjančiu nenoru palikti namus ir šeimą.
Švytintys publikos veidai ir ilgi, atkaklūs plojimai, po kurių aktoriai net septynis kartus turėjo išeiti į sceną nusilenkti.
Taip praėjusį antradienį baigėsi Vilniaus Mažojo teatro meno vadovo Rimo Tumino režisuoto spektaklio „Madagaskaras“ premjera žymiajame Vienos festivalyje „Wiener Festwochen“.
Tai galėtų būti pasakojimas apie Alytaus dydžio miestą, rengiantį ambicingą tarptautinį teatro festivalį... apie neįtikėtiną publiką... apie festivalio pristatytus spektaklius. Bet „Reflex“ man tapo vieno spektaklio festivaliu.
