Teatre Regimanto Adomaičio vaidybą formavo stipri akademinė Henriko Vancevičiaus mokykla, kine aktoriaus įvaizdį sukūrė Vytauto Žalakevičiaus režisuoti ar sumanyti filmai.
10-tojo festivalio „Jauno teatro dienos“ pasirodymai priminė, kad kūrybinis procesas gali būti žaidimas, o rezultatas – neprivalo būti pati svarbiausia teatrinės kūrybos dalis.
Pokalbis su režisieriumi Kęstučiu Jakštu ir dirigentu Juliumi Geniušu apie tai, kaip miuziklai vertinami Lietuvoje ir kur slypi šio žanro stiprybės bei problematika.
Ką reiškia duetas cirko spektaklyje? Visų pirma – santykį. <...> Dauguma „Cirkuliacijos“ spektaklių apie santykius kalbėjo ne visai tiesiogiai, tarsi tai būtų neišvengiamas šalutinis kūrybos produktas.
Per pertrauką atėjo į galvą galimos recenzijos pavadinimas – „Šnabždesių teatras“. <...> Bet juk būtent tekstas, Gavelio tekstas, mums šiuo atveju yra labai svarbus.
Šių metų festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ parodė, kad šokis – tai ir ideologijos, ir kritikos, ir malonumo, ir gedulo, ir liūdesio, ir ryšio mezgimo būdas.
Atsidarius uždangai ir tavo akys plačiau atsidaro, nes pamatai didžiulį, fantastiškai realų Vilniaus sporto rūmų fasadą, – pagalvojau, kad štai dabar tapęs pavyzdiniu sceniniu objektu jis tikrai nebus sunaikintas.
Pavaldi įpročiui, gal ir profesinei pareigai, susiruošiu į teatrą vildamasi nors kiek atsipalaiduoti ar patirti kontakto su kūriniu malonumą. Bet panirti į kitą tikrovę dažniausiai nepavyksta.
Pradėkime nuo to, kad niekas nėra savaime suprantama. <...> Noras atsiriboti nuo visko, kas rusiška, yra tarsi bandymas kuo toliau nustumti agresorę, o su ja – ir pavojų.
Sunku būtų nusakyti estetinę festivalio kryptį. Esu beveik įsitikinusi, kad estetinė eklektika buvo sąmoningas organizatorių pasirinkimas siekiant pritraukti kuo daugiau ir kuo įvairesnės publikos.
Itin švari, racionali parodos architektūra gerokai aptriušusias Kauno parodų rūmų sales paverčia istorinių Abramovič performansų videodokumentacijos muziejumi.
