„Man svarbu, kad šokis nebūtų tik forma, tik estetinis vaizdas, o kartu atsirastų ir turinys, kontekstai, kurie būtų socialiai, politiškai angažuoti ir man artimi“, - teigia šokėja, choreografė Agnietė Lisičkinaitė.

„Tarkovskis pasakė, kad kinas yra vienintelis menas, galintis užrašyti laiką. Dar pridurčiau, kad šių dienų teatras pasirengęs jį perrašyti kiekvieną vakarą iš naujo“, - teigia režisierius Łukaszas Twarkowskis.

„Viską lemia režisūra, nes scenografijos gali iš viso nebūti. Ji yra tarnaitė. Scenografija – taikomasis menas“, - teigia scenografas Marius Nekrošius.

Apie bendrystę, kelią į teatrą ir darbą jame kalbamės su jaunu aktoriumi Matu Dirginčiumi, sukūrusiu vaidmenis daugumoje naujausių Jaunimo teatro spektaklių.

Mano siekis ir noras visuomet buvo organizuoti šokio festivalį arba vadovauti šokio teatrui. Dabar gavau abu. Taip, projektuoti ateities planus labai svarbu. Svajonės pildosi.

Vis dėlto svarbiausias vertinimo matas yra tas vidinis seismografas, savas jausmas, labai intymus ir asmeniškas, kurio negali apgauti.

Mano kūryba yra nemaloni, žavesio neturinti kelionė į chaosą, kuriame bandau kažką sužvejoti, tikėdamasis sukurti tvarką, atrasti formą.

„Anksčiau buvo konkretūs choreografai, kurie turėjo ir iki šiol turi aiškias kūrybines kryptis, o šiuo metu kūrėjų yra daug daugiau ir jie nebūtinai kuria didelio masto darbus“, - teigia kūrėja Sigita Juraškaitė.

Ar teatru įmanoma išgelbėti šiandieninį pražūtin lekiantį pasaulį? Pokalbis su režisieriumi Gintaru Varnu.

„Šokis man yra bendruomenė: kūniškumas, buvimas su kitais žmonėmis, dalinimasis energija“, - sako šokėja, choreografė Agnietė Lisičkinaitė.

„Visas performansas yra ne apie mane, o būtent apie tą praeivį, kuris praeina, apie žmones, kurie pravažiuoja. Žmonių reakcijos, emocijos maitina visą „Theo“ personažą.“