Neginčijamai didžiausią susidomėjimą festivalyje „Baltijos namai Maskvoje. Lietuviškas akcentas“ sukėlė Oskaro Koršunovo „Oidipas karalius“. Festivalio paantraštė jau prašosi – „oidipiški Lietuvos akcentai“.
Festivalis „Sirenos“ – tai ideali proga pareikšti kelias esmines pastabas apie lietuvių teatrą. Spalio pradžioje grįžau iš Vilniaus dar tvirčiau įsitikinęs, kad baigiasi kažkokia epocha.
Jaunosios dramaturgijos festivalyje Maskvoje, sąlygiškai vadinamame „Liubimovka“, teko dalyvauti du kartus. Pirmasis buvo egzaltuotas, antrasis – išblaivinantis.
Pirmadienį Meno forte Scenos meno kūrėjų asociacija pristatė rinkos tyrimų ir analizės kompanija RAIT atliktą sociologinį tyrimą apie Nevyriausybinių scenos meno kūrėjų ir scenos meno renginių lankytojų situaciją šalyje. Normalioje šalyje toks tyrimas prilygtų bombai. Pas mus – ne, nes jau kelinti metai ant tos bombos sėdime ir pripratome.
Yra spektaklių, kurie tiesiog apsėda. Ir filmų, kuriuose apsigyveni, o, pasirodžius finaliniams titrams, nespėji kartu su įjungiama šviesa grįžti į tikrovę.
Nacionalinio dramos teatro vadovo konkursai man kažkodėl primena perėjimą nuo vasaros prie žiemos laiko ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, kai persuki laikrodžio rodykles vasaros laikui, vieną akimirką atrodo, kad staiga kažkas pasikeičia – rytas nebėra toks ankstyvas, pailgėja ir pašviesėja diena, galima ilgiau užtrukti vakarojant.
Kai pernai žiemą su Marium Ivaškevičiumi skridome į teatro festivalį Neapolyje, jis su jam būdingu humoru pasidalijo niūriais „Artimo miesto“ repeticijų įspūdžiais.
Mažojoje salėje džiugi nuotaika. Po kiekvienos ištartos frazės publika raitosi. Nors ta frazė gali būti ir liūdna. Viena mergina apskritai nenutyla kvatojusis pusę spektaklio, per save nebegirdėdama aktorių. Bet smagu. Nes skaitoma naujoji dramaturgija.
Menų spaustuvė traukia. Nes tiki: ten pamatysi tai, ko solidesni, įtakingesni, geriau atrodantys sau neleidžia. Čia bus gimstančios kūrybos juodraščiai, jauna energija.
