Dalyviai puikiai mokėjo anglų kalbą ir nebuvo problemų sklandžiai bendrauti kasdienybėje, tačiau, kai generuoji idėjas ir nori kuo tiksliau jas išreikšti, kalba tampa barjeru.

Yra toks skambus palyginimas: aktorius tarsi spalva tapytojo rankose. Skamba kiek egzaltuotai ir banaliai, bet tiesos, matyt, yra.

Dėmesys edukacijai - viena iš didžiausių šio teatro stiprybių; ji padeda suvokti, kad Shakespeare´o pjesės, tekstai ir mintys - ne muziejinė informacija.

Sveikinant Joną Vaitkų su gražia sukaktimi, lieka tik palinkėti, jog jo kūrybinis kelias tęstųsi ir būtų paženklintas naujais ir prasmingais darbais.

Pokalbis su režisiere Giedre Kriaučionyte-Vosyliene laukiant spektaklio „Virimo temperatūra 5425“ premjeros.

Teatro bendruomenė taikomąjį teatrą laiko mėgėjiška veikla, nes ji įtraukia neprofesionalus. Bet požiūris pamažu keičiasi.

Man labai patinka mano darbo sritis, matau joje milžinišką potencialą.

Svarbiausia, kad žmogus spektaklyje rastų atsaką ir kurtų asociacijas.

Man svarbu paprastumas. O svarbiausia per tuos 30 metų man buvo ir yra sunkumai, nuovargis. Pats nuostabiausias dalykas - pavargti.

Mane visada domino kitoks - gyvas teatras. Žiūrint spektaklį man svarbus vienintelis kriterijus - jaudina arba ne.

Žmonės sako – gyvenk šia diena, ką gali, daryk iškart. Šokyje taip daryti negalima. Reikalingas kruopštus darbas.