Renatos Valčik ir Tomoo Nagai paroda-instaliacija „Garso šešėlis“: garsai kuria, praplečia, virpina vaizdinius, o vaizdai kuria muziką savo ritmais bei meistriškai atrastais šviesos ir šešėlio tonais.
Nereikia karo vaizduoti, kai jis čia ir dabar drioksi už kelių šimtų kilometrų. Šiuo atveju teatras negali konkuruoti su rašančiais iš karo lauko žurnalistais, su kino dokumentika ar liudininkų pasakojimais.
Drąsiai galima teigti, kad spektaklio atlikėja dėl įtemptų darbo dienų nei pavargo, nei klausė savęs, dėl ko ji vaidina, nei turėjo prisiversti rytais pakilti iš lovos, mat spektaklio aktorė yra humanoidė.
Scenografijos parodos „Ready SET Go“ erdvėje sugyvena ne tik skirtingi laikotarpiai, bet ir miestai, personažai, istorijos: nuo Kinijos iki Amerikos, nuo tarpukario iki šiandienos...
Lupą reikia vadinti ne tiek spektaklio architektu, konstruktoriumi, kiek jo kompozitoriumi ir dirigentu. „Jis kuria spektaklį kaip kompozitorius simfoniją, tik daro tai ne natomis, o gyvais aktoriais“.
Tarptautinį teatro festivalį „TheAtrium“ Klaipėdoje prisimenant: „Ir ką gi pasiūlo teatras apmąstyti? Dar ir dar kartą W. Shakespeare’ą, kuris savo kruvina tiesa teigia atleidimo aksiomą.“
Tarsi žirafos, tarsi pabėgėliai, tarsi vakarėlis, tarsi meditacija. Bet iš tiesų – nei žirafos, nei pabėgėliai, nei vakarėlis, nei meditacija: tiktai teatras, kuris simuliuoja tikrovę, užuot ja užsiimdamas.
Būtent nenoras užduoti sau klausimų, susijusių su tikslinės šio renginio auditorijos paieškomis, mano supratimu, ir buvo didžioji festivalio-konkurso „Mes – Ukraina ’22“ yda.
Labai aiškiai pajutau, kad ne griuvėsiais virtę miestai nukentėjo labiausiai, o pats žmogus – net tam, kuris ginasi ir yra teisus, tenka naudotis ir savo baimėmis, ir gyvuliu savyje.
Jeigu roko opera yra lyg santykinė konkrečių istorinių įvykių refleksija, spektaklis dramos teatre mums siūlo mūsų istorijos integravimą į tuo metu nepažintus kontekstus.
Naubertas Jasinskas ir Dovilė Zavedskaitė savo imersinį, žaidybinį teatrą sureguliavo stebėtinai santūriai, atsargiai. Vis dėlto toks meninis kuklumas yra prie veido buvusiam Užupiui. Užupiui [i]in memoriam[/i].
Šių metų festivalyje SPOT išskirtinai daug dėmesio atiteko miesto temai: ką reiškia (ne)gyventi mieste, patirti jo nykimą, kaip ir kodėl miesto akcentai ir detalės nusitrina kasdienybės akivaizdoje?
