Neseniai savo 20-metį atšventęs „Stalo teatras“ kviečia pamatyti ypatingą premjerą. Lapkričio 30 d., 12 ir 15 val., Lietuvos teatro sąjungoje, Vilniuje, įvyks objektų teatro spektaklis „Ką siūlai?“, skirtas ypatingiems vaikams ir jų tėvams, globėjams, auklėtojams bei visiems, kurie gyvena šalia. Kūrėjai pasirinko pasakoti istoriją apie svarbiausią Visatoje dalyką – meilę – ir daro tai pasitelkdami mezgimo siūlus.
Režisierė Saulė Degutytė nepaliauja stebinti vis kitais scenos vaizdinių konceptais. Jos naujausio spektaklio nuotaikingu ir kiek provokuojančiu pavadinimu „Ką siūlai?“ pagrindinis scenografijos elementas – siūlai, įvairaus dydžio ir spalvų siūlų kamuoliai, milžiniški mezginiai ir siūlais apvynioti bei apmegzti daiktai. Šiltame mezginių pasaulyje veikia du personažai – Vaikas ir Meistras, kuriuos vaidina aktoriai Kristina Baranauskaitė ir Artūras Dubaka. 35 minučių pasirodyme skambės kompozitoriaus Andriaus Šiurio kurta jautri muzika ir eiliuoti dramaturgės Sandros Bernotaitės tekstai.
Daug patirties dirbant su neuroįvairiais vaikais turinti režisierė pasakojo, kad svarbiausias uždavinys kūrybinei grupei šiame spektaklyje buvo „nulaužti protą“. Ji pastebėjo, kad sudarius tokiems vaikams palankias sąlygas, ne reikalaujant, ne spraudžiant į visuomenei priimtino elgesio normų rėmus, bet duodant laisvę, galima įgyti pasitikėjimą ir pakviesti žaisti teatrą kartu. Režisierės manymu, „protas“ – tai visuotinai priimtos taisyklės, o ypatingi vaikai nepaiso taisyklių, nevykdo komandų, todėl kartais atrodo, kad jie trikdo tvarką. „Su kiekvienu ypatingu vaiku reikia rasti vis kitokį buvimą, turime priimti juos ne protu, o širdimi, – teigia S. Degutytė. – Spektaklyje norisi abipusio ryšio. Norisi kai ką ir vaikams, ir jų tėvams šiuo spektakliu pasakyti: kad mylime juos, kad juos myli Meistras, kuris mus visus ir sukūrė.“
Kompozitorius A. Šiurys specialiai šiam projektui sukūrė ramią, atmosferišką muziką, kuri plėtojasi lėtai ir nuosaikiai, o jos motyvai nuolat kartojasi. Autizmo spektro sutrikimą turintys vaikai ypač jautriai, dažniausiai neigiamai, reaguoja į staigius, netikėtus garsus, todėl, kaip sakė A. Šiurys, rašydamas muziką jis stengėsi išvengti „garsinių siurprizų“. „Nuostabu tai, kad dalis kūrybinės komandos narių – režisierė, aktorius, kostiumų dailininkė – turi patirties dirbant su autistiškais vaikais. Jų žinios padėjo priimti įvairius kūrybinius sprendimus, įskaitant ir muziką, – pasakojo kompozitorius. – Dalį muzikos takelio sudaro kamuoliukų garsai, kuriuos matome scenoje. Juos įrašėme kartu su spektaklio režisiere Saule. Buvo labai smagi įrašų sesija!“
Aktorė K. Baranauskaitė dalijosi mintimis apie spektaklio tikslą: „Tai dvi skirtingos pasakojimo linijos. Viena skirta jauniesiems žiūrovams su negalia, o kita – tėvams. Galbūt jiems šiek tiek padėsime pažvelgti į situaciją iš lengvesnės perspektyvos, parodysime, kaip mes galime priimti jų vaikus tokius, kokie jie yra. Gal tai sumažins jų baimę.“ Pabrėždama artimo buvimo, ryšio su publika užmezgimo svarbą, aktorė džiaugiasi, kad siūlai, kurie vienu metu padalijami ir vaikams, išties padeda žaisti kartu. Ji supranta, kad šiems vaikams pasaulis atrodo daug triukšmingesnis ir kartais tai darosi nepakeliama: „Man atrodo, kad jiems tyla gali būti garsesnė, negu mums. Jie daugiau joje girdi.“
Daugiau tylos spektaklyje girdėti rinkosi ir dramaturgė S. Bernotaitė: „Nusprendėme pasakoti mažiesiems ir jų tėvams apie meilę, bet apie tai labai sunku kalbėti, nenuslystant į sentimentalumą. Ilgai ieškojome, kokio reikia teksto, kiek jo bus, gal tai bus dialogai, gal juos išdainuoti, bet galiausiai visko atsisakėme, susiaurinome ir temas, ir priemones, tad liko mažai teksto su daug gelmės – eilėraščiai. Poezija turi galią pasiekti širdis.“ Spektaklio tekstus, kurie virto veiksmą papildančiu ir paaiškinančiu garso takeliu, skaito iš televizijos atpažįstamas Giedriaus Arbačiausko balsas.
Spektaklio kūrėjai išlaiko pagarbą temai, apie kurią įmanoma žinoti labiau teoriškai, tačiau nėra tas pats, kas tai išgyventi. „Vaidinant šiame spektaklyje nėra būtina nei tapatintis su autistišku žmogumi, nei vaidinti jo, – pasakoja aktorius A. Dubaka. – Būti su autistiškais vaikais man iš esmės nėra sunku, jie niekuo nuo manęs savo šerdimi nesiskiria.“ Aktorius mano, kad geros idėjos sklando ore ir dabar juntamas spektaklių autistiškumo tema pagausėjimas, įtraukiama ir supažindinama vis didesnė publikos dalis. Nors kalbama dar nepakankamai, mano jis, tačiau vyksta lūžis ir šiai žmonių grupei skiriama daugiau dėmesio.
Spektaklio „Ką siūlai?“ konceptas, kaip pasakoja režisierė S. Degutytė, kūrėsi intuityviai. Pradžioje buvo planuojama, kad muzikuojantys aktoriai dainuos, bet repeticijų metu paaiškėjo, kad jiems net bus draudžiama kalbėti ar leisti bet kokius aiškiai neartikuliuotus garsus. „Kiekvienas mano spektaklis gimsta kaip nauja būtybė ir gimdamas atsineša savo priemones. Siūlai atsirado tarsi pasakoje: parideni ir eini pagal siūlo taką ten, kur jis nuvingiuos. Kelias tave veda. Tie siūlų kamuoliukai simbolizuoja laisvus neuroįvairius vaikus, kurie taipogi mums nepavaldžiai elgiasi – rieda ten, kur jiems reikia. Taip išsirutuliojo ir spektaklio pavadinimas „Ką siūlai?“ – ką visuomenė siūlo, kaip su tais vaikais elgtis, ar sprausti juos į rėmus, ar leisti laisvai elgtis, ką mes, kūrėjai, siūlome vaikams, ką tie vaikai galėtų mums pasiūlyti, kaip mums bendrauti su jais, kad nebūtų baisu?“, – klausia režisierė.
Siūlų dekoracijas gaminusi savo rankomis, S. Degutytė socialiniuose tinkluose pasiūlė prie spektaklio prisidėti visiems, kas namie turi atliekamų siūlų, nes reikėjo apvynioti ir numegzti nemažai dalykų: formų, kepurių, kišenių, slėptuvių. Be to, kiekvienam spektaklio pasirodymui reikės siūlų kamuoliukų, kurie nuriedės nežinia kur arba bus padovanoti vaikams. Gauta nemažai siūlų ir kūrėjams buvo smagu pajusti atgalinį ryšį, žmonių susidomėjimą šiuo projektu. Atrodo, kad jis maloniai veiks jusles, įtrauks megzti kontaktą, dalyvauti jame aktoriams ir žiūrovams bus jauku ir prasminga.
„Tėvams nėra lengva susitaikyti su žinia, kad vaikas kitoks, ir galbūt jie turi priekaištų Visatai, o mes, kūrėjai, norime ir tuos tėvus atjausti, suprasti, kad jiems nepaprasta visuomenėje būti su tokiais vaikais, todėl norime pakviesti, priimti, sukurti bendruomenę spektaklio metu, – dalijasi mintimis S. Degutytė ir priduria: – Nežiūrint to, kokie mes esame, visi mūsų gyvenimo siūlai vienodai suvynioti ant Visatos verpstės.“
Spektaklio „Ką siūlai?“ sukūrimą ir sklaidą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
„Stalo teatro“ informacija