Šiemet išleistame „Marvel“ kino visatos filme „Amžinieji“ (Eternals, rež. Chloé Zhao) aktorė Lauren Ridloff tapo pirmąja klausos negalią turinčia superheroje, kuri su kitais veikėjais bendravo gestų kalba. Pasirodžius filmui, populiari kalbų mokymosi platforma pastebėjo 250 procentų padidėjusį susidomėjimą amerikiečių gestų kalbos pamokomis, o interneto paieškos su raktažodžiais „pirmoji kurčia superherojė“ visame pasaulyje išaugo 550 procentų. Svarbu pastebėti, kad „Amžinuosiuose“ L. Ridloff veikėjos Makkari supergalios niekuo nesusijusios su jos klausos negalia, apie tai nė karto neužsimena kiti veikėjai, o sakiniai gestų kalba yra įprasta dialogų dalis. Ji – „eilinė“ superherojė, apdovanota milžinišku greičiu, kuri drauge su kitais superherojais kovoja prieš blogį. Tačiau šis straipsnis nėra nei apie kiną, nei apie superherojus. Juo siekiu keliais skirtingais aspektais aptarti scenos menų bei juos pristatančių įstaigų pritaikymą žmonėms su negalia.
Negalios tema scenos menuose, kultūroje ar bet kurioje kitoje srityje yra be galo plati ir reikalaujanti specifinių žinių, todėl čia ji labiau apžvelgiama nei giliai analizuojama. Dalinuosi pastebėjimais, surinkta informacija bei kalbintų žmonių patirtimis ir įžvalgomis apie tris plačiausiai žinomas ir atpažįstamas jos rūšis: fizinę (judėjimo), regos ir klausos negalias. Teksto tikslas – ne baksnoti į klaidas, o atkreipti dėmesį realiais pavyzdžiais ir pakviesti susimąstyti bei judėti pokyčių link.
Ši apžvalga padalinta į dvi dalis. Pirmojoje domėjausi žiūrovo galimybėmis, o vėliau pasirodysiančioje antrojoje nagrinėsiu scenos menų edukacijos prieinamumą bei tai, kokį santykį tarp negalios ir žiūrovo formuoja scenoje pristatomų kūrinių turinys. Tuomet dar sugrįšime ir prie Makkari supergalių.
Ką reiškia būti prieinamam?
Praėjusių metų pavasarį teko dalyvauti Portugalijoje veikiančios organizacijos „Acesso Cultura“ rengtuose virtualiuose mokymuose „Negalia ir kultūros vadyba“. Per du vakarus šios organizacijos vadovė Maria Vlachou ne tik pristatė dažnai kultūros įstaigose pasitaikančias prieinamumo klaidas, parodė geruosius pavyzdžius, bet ir iškėlė svarbų klausimą – kada įstaigą galima vadinti iš tiesų prieinama ir pritaikyta žmonėms su negalia?
Anot M. Vlachou, vienodos galimybės egzistuoja tik tuomet, kai prieinamumas yra tiesioginis, betarpiškas, nuolatinis ir kiek galima labiau autonomiškas. Ką tai reiškia? Imkime vežimėliu judančio žmogaus pavyzdį – idealiu atveju, atvykęs į scenos meno įstaigą, jis vidun gali pateikti be pagalbos ir papildomo laukimo – jam nereikia skambinti, kviesti darbuotojų, kurie atidarytų duris, įjungtų pagalbinius keltuvus, nereikia apie atvykimą pranešti iš anksto, jis pats gali susirasti savo vietą salėje. Esminė čia aptariamo prieinamumo sąlyga yra jo pastovumas, rodantis, kad tai ne išskirtinis įvykis, iš anksto suderintas apsilankymas, kuriam reikia pasiruošti, o pastovi įstaigos būsena. Labai svarbu pabrėžti, kad prieinamumą sudaro ne tik teisingai įrengti įvažiavimai, liftai ir kita fizinė aplinka, bet ir tinkamai pateikta informacija organizacijos interneto svetainėje, bilietų pardavimo internetu sistema, socialinė vietos aplinka bei, žinoma, turinys.
Pradėjusi rinkti informaciją šiam straipsniui pastebėjau, kad ėmiau atidžiau dairytis ne tik visose lankomose scenos meno, bet ir kitose kultūros įstaigose, ieškodama atsakymų į klausimą – kaip čia atvyktų ir jaustųsi žmogus su negalia? Seniau buvo įprasta girdėti gana pateisinamas riboto prieinamumo priežastis – Senamiesčio arba sovietmečio pastatai, statyti tada, kai niekas dar nekalbėjo apie negalią ir ją turinčiųjų poreikius, lėšų rekonstrukcijoms stygius ir panašiai. Atrodė, kad jei jau kas nors statytų ar rekonstruotų scenos meno įstaigą šiandien, viskas būtų kitaip, apie viską būtų pagalvota, o ypač apie žmones su negalia. Tačiau buvau nustebinta – net pastaraisiais metais atidarytuose kultūros pastatuose bei naujausiose muziejų parodų instaliacijose yra keistų sprendimų, kurių tikrai negalima vadinti prisidedančiais prie vietos pritaikymo ar prieinamumo neįgaliesiems gerinimo.
Prieinamumo pradžia – dar prieš atveriant duris
Pradėjau nuo ten, kur dažniausiai prasideda kiekvieno mūsų kelionė į spektaklį ar renginį – informacijos internete. Deja, prieinamumas dažnai čia ir sušlubuoja. Net įstaigos, save įvardijančios kaip pritaikytas neįgaliesiems, neretai būna neadaptavusios savo informacinės aplinkos. Žinoma, yra ir išimčių. Pavyzdžiui, Nacionalinis Kauno dramos teatras, Klaipėdos dramos teatras savo svetainėse turi atskiras informacijos žmonėms su negalia skiltis, kuriose nurodyta, kaip ten apsilankyti judantiesiems neįgaliojo vežimėliu, kiek jiems skirta vietų, kurie spektakliai papildyti garsiniu vaizdavimu regos negalią turintiems žiūrovams. Visgi net ir čia prašoma prieš atvykstant skambinti nurodytais numeriais, pranešti apie save bei savo poreikius iš anksto – nusipirkti bilietą tam pritaikytose vietose ir atvykti savarankiškai galimybės nėra. O štai Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT) Vilniuje savo tinklalapyje (bent jau gruodžio pradžioje tikrintoje jo versijoje) neskelbia visiškai jokios informacijos apie prieinamumą neįgaliesiems, taip pat kaip ir Valstybinis jaunimo teatras, „Menų spaustuvė“ bei kitos sostinės scenos meno įstaigos, kurių svetainėse teko apsilankyti.
Įdomu tai, kad daugelio scenos meno ir apskritai kultūros organizacijų kainodaroje beveik visada rasime nuolaidas žmonėms su negalia, tačiau retai aptiksime informacijos, padėsiančios jiems ten patogiai apsilankyti, ką jau kalbėti apie galimybę savarankiškai įsigyti bilietus internetu pažymėtose pritaikytose vietose.
Kaip teigiamą dalyką norisi išskirti tinklalapių pritaikymą silpnaregiams – šriftų ir kontrasto padidinimo įrankius savo svetainėse įdiegia vis daugiau scenos meno įstaigų (pavyzdžiui, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras, Lietuvos rusų dramos teatras, „Menų spaustuvė“). Tačiau ir šioje srityje tenka susidurti su pusėtinu darbo atlikimu: pavyzdžiui, Kauno miesto kamerinis teatras naudoja neseniai Lietuvoje pristatytą Prieinamumas.lt įskiepį, prie renginio aprašymo leidžiantį sugeneruoti įvairią informaciją apie jo prieinamumą suteikiančias vaizdines ikonas. Atrodytų, puiku, tačiau nė viena iš jų neturi alternatyviojo teksto (angl. alternative text), kuris tas ikonas įžodintų neregiams ar silpnaregiams, naudojantiems ekrano nuskaitymo programas. Likusiame renginio aprašyme taip pat nėra prieinamumo informacijos, pateiktos tekstu. Trumpiau tariant – regėjimo negalią turintis žmogus, kuris naudojasi minėtomis programomis, jam skirtų detalių neperskaitys. Nesu tikra, ar tai įskiepio vartotojų, ar kūrėjų klaida. Beje, visiems dirbantiems su informacijos pateikimu internete ir galvojantiems apie geresnį savo įstaigų tinklalapių pritaikymą žmonėms su regėjimo negalia labai rekomenduoju ne tik pasitarti su tais, kurie kasdien naudoja ekrano nuskaitymo programas, bet ir patiems jas įsijungti ir išbandyti savo telefonuose bei kompiuteriuose – tai išties atverianti akis patirtis, leidžianti vieniems kitus geriau suprasti.
Lietuvos kurčiųjų draugijos (LKD) prezidentas Kęstutis Vaišnora sako, kad scenos meno įstaigos pastaraisiais metais vis plačiau atveria savo duris klausos negalią turintiems žiūrovams, bet viena didžiausių problemų, susijusių su informacijos pritaikymu kurtiesiems, yra komunikacijos trūkumas: „Kartais gražios iniciatyvos pritaikyti kultūrinius renginius klausos negalią turintiems asmenims lieka iki galo neišpildytos, nes organizatoriai šia informacija dažnai pamiršta pasidalinti su kurčiųjų organizacijomis.“ Anot jo, daug metų tinkamo kultūros renginių pritaikymo klausos negalią turintiems žmonėms nebuvo, todėl tai vis dar nėra įprasta kasdienybės dalis, kuri prieinama visiems ir kiekvienas gali rinktis, kas jam įdomu: „Būtina informuoti kurčiųjų organizacijas apie pritaikymą, kad tokią informaciją būtų galima perduoti bendruomenės nariams“, – akcentuoja pašnekovas.
K. Vaišnora taip pat pabrėžia tai, kad lietuviškais tekstais pateikta informacija tinka neprigirdintiesiems ir apkurtusiems vėlesniame amžiuje, o iš prigimties kurčiųjų gimtoji kalba yra lietuvių gestų kalba, todėl rekomenduotina informaciją apie kurtiesiems pritaikytus spektaklius parengti ir ja. Į gestų kalbos vaizdo įrašus galėtų vesti ir QR kodai spausdintoje dalomojoje medžiagoje.
Fizinės aplinkos iššūkiai
Teatrą ir šokį mėgstanti Bela Morkus juda elektriniu neįgaliojo vežimėliu. Paskutinį kartą ji lankėsi šokio spektakliuose, vykusiuose MO muziejaus terasoje, į kurią patogu patekti liftu. Bela pasakoja, kad dažnai didesniu iššūkiu tampa ne pats judėjimas teatre, o kelionė iki jo – vis dar egzistuoja viešojo transporto pritaikomumo problema. Ji prisimena įvykį, kai įsigijo bilietą į renginį, tačiau pakliūti vidun negalėjo dėl per siaurų durų, pro kurias netilpo jos vežimėlis. Tą kartą darbuotojai lankytoją su vežimėliu nešė laiptais. Bela pažymi ir kitą svarbią problemą: „Mums dažnai skiria vietas kur nors salės pakraštyje, iš kurių sėdint vežimėlyje matomumas labai prastas.“ Ji priduria, kad dėl šios priežasties neturi ir galimybės spektaklį stebėti su draugais ar šeima, atvykusiais kartu, nes vietos yra atskirtos, o ne integruotos į parterį.
Panašią situaciją teko pačiai pastebėti LNDT Naujojoje salėje. Teatrui atsivėrus po rekonstrukcijos, nekantravau joje apsilankyti ne tik kaip žiūrovė, bet ir kaip šio teksto autorė – vyliausi išvysti šiuolaikišką teatro rekonstrukcijos pavyzdį. Buvau įsitikinusi, kad čia lauks patogiai įrengtos vietos neįgaliesiems bendroje erdvėje, kur žmonės su vežimėliais galės spektaklį stebėti drauge su kartu atvykusia kompanija – juk šiandien prieinami nuostabūs užsienio pavyzdžiai. Tačiau atėjusi ir nužvelgusi parterį niekaip neradau tokių vietų, apie jas nieko nežinojo ir žiūrovus aptarnavusi savanorė. Vėliau pasiteiravus administracijos, LNDT ryšių su visuomene atstovė Aušra Pociūtė laiške atsakė, kad naujoje salėje vietos neįgaliesiems paruoštos kairėje ložėje, o kilus poreikiui daugiau vežimėlių gali stovėti prie pirmos eilės. Anot jos, kairėje ložėje esančios kėdės gali būti išmontuojamos ir sudaroma erdvė vežimėliams. LNDT atstovė taip pat teigė, kad įrengti vietas bendroje žiūrovų erdvėje būtų buvę neracionalu, nes tai yra mobili konstrukcija, kuri kai kurių spektaklių metu bus išmontuojama.
Tą vakarą spektaklį stebėjau iš minėtosios ložės (nesilankiusiems – balkono tipo vieta) ir sėdėdama ten nemačiau daugiau nei trečdalyje scenos vykusio veiksmo. Galbūt tai priklauso nuo konkretaus pastatymo, tačiau šiuo atveju pasikartojo nepatogi padėtis, kurią minėjo Bela Morkus – žiūrovams su negalia skirtos prasto matomumo vietos. Negalios organizacijų forumo dvidešimtmečio proga vykusios diskusijos metu nuskambėjo tokiai situacijai labai tinkamas šūkis – „Nieko neįgaliesiems be neįgaliųjų“. Neabejoju, kad planuodamos rekonstrukcijas scenos meno įstaigos laikosi statybų techninio reglamento nurodymų ir įgyvendina bendruosius prieinamumo principus, tačiau įdomu, kaip dažnai jos kreipiasi į pačius neįgaliuosius ar jiems atstovaujančias organizacijas ir išklauso realius šių žmonių poreikius.
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos atstovė Izabelė Švaraitė prasto matomumo vietas išskiria kaip netiesioginės diskriminacijos formą, kurią draudžia Lygių galimybių įstatymas. „Netiesioginė diskriminacija reiškiama tada, kai, iš pirmo žvilgsnio, visiems taikomos vienodos sąlygos, tačiau jas įgyvendinant kai kurios grupės gali atsidurti mažiau palankioje padėtyje. Tarkim, įprastas sėdimų vietų salėje išdėstymas atrodo visiems vienodas, tačiau jei nėra užvažiavimų / nuvažiavimų, neužtikrinama pakankamai erdvės bei geras matomumas iš įvairaus aukščio, žiūrovui, judančiam vežimėliu, kokybiškai spektaklio žiūrėti nepavyks, nes jis tiesiog negalės patekti į numatytą vietą ar matyti to, ką mato kiti“, – teigia ji.
Svarbus socialinis klimatas
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) pirmininko pavaduotoja Irma Jokštytė sako, kad regos negalią turintiems žmonėms scenos meno pasaulis po truputį atsiveria tik pastaruosius keletą metų. Anot jos, silpnaregiams saugi fizinė aplinka – kontrastingi laiptai, galimybė susiorientuoti – labai svarbi. „Kadangi pati visiškai nematau, man ypatingi pritaikymai nepadėtų, nebent mygtukai lifte – liečiamasis ekranas vietoje jų yra grubus fizinės aplinkos prieinamumo pažeidimas“, – paaiškina I. Jokštytė. Ji teigia, kad ne ką mažiau svarbus ir vis dar dažnai pasitaikantis yra socialinės aplinkos barjeras: „Socialinis prieinamumas – tai, kaip esi sutinkamas bilietų kasoje, rūbinėje. Lietuvoje vis dar dažnai susiduriama su situacija, kai darbuotojai nežino, kaip su tavimi elgtis, pasitinka tave su baime. Tai priverčia jaustis kitokiu, skaudina. Norėtume jaustis pilnaverčiai dalyviai. Man nematymas yra natūrali būsena ir aš nežinau kitokios. Jei aptarnaujantis personalas imtų apgailestauti dėl mano nematymo, kalbėti su manimi kaip su vaiku arba liesti, prilaikyti palydint, tempti ar panašiai, tai būtų socialinis neišprusimas, priverčiantis jausti diskomfortą.“
„Teatras nėra tik tai, ką jame gali pažiūrėti. Tai ir atmosfera, susitikimas su draugais, kitais žiūrovais, įvairūs aspektai. Jei reikėtų įvertinti, manau, kad teatrai yra gan prieinami, laukia regos negalią turinčių žiūrovų, jiems taikomos nuolaidos. Kita vertus, tai dar tik pirmieji žingsniai, bandant kurti prieinamumą“, – apibendrina pašnekovė.
Neįgaliesiems pritaikytas turinys
I. Jokštytė pasakoja, kad spektaklių turinys neregiams tapo labiau prieinamas tada, kai Vilniaus universiteto Kauno fakultete atsirado audiovizualinio vertimo studijos ir imta kalbėti apie tai, kad jis reikalingas ne tik kine, bet ir teatre. LASS, bendradarbiaudama su dėstytoja Laura Nedzviegiene, parengė garsinį vaizdavimą keliems teatro spektakliams.
„Neregiai yra prisitaikę gyventi tokiomis sąlygomis, kokias turi, ir džiaugtis tomis galimybėmis, kurios prieinamos. Mes reguliariai vykstame į LASS organizuojamus uždarus spektaklius, pritaikytus žmonėms su regos negalia. Pavyzdžiui, rugsėjį Kaune stebėjome Kamilės Gudmonaitės spektaklį „Panika“ su garsiniu vaizdavimu“, – prisimena I. Jokštytė. Anot jos, šokis, baletas yra ta meno rūšis, kurią sudėtingiausia pažiūrėti neregint. Tačiau žinau, kad ir čia po truputį vyksta pokyčiai – šokio teatras „Dansema“ praėjusiais metais pristatė vaikams su regėjimo negalia skirtą interaktyvų šokio spektaklį, kurio metu mažieji žiūrovai šokį gali pajusti.
Kalbėdama apie teatrą, I. Jokštytė teigia, kad idealiu atveju garsinis vaizdavimas būtų rengiamas kartu su spektakliu: „Tokioje stadijoje jį paruošti lengviau. Procese dalyvautų režisierius ar kažkas iš kūrybinės grupės, gerai suvokiantis pastatymo esmę, eigą, idėją. Garsinis vaizdavimas būtų natūrali produkto dalis. Žinoma, tokios praktikos nėra ir turbūt greitai to nesulauksime, bet džiaugiamės jau egzistuojančiomis iniciatyvomis. Aš esu „ant žemės“ gyvenantis žmogus ir suvokiu, kiek daug resursų reikia sukurti spektaklį ir kaip finansiškai skriaudžiama kultūros sritis. Aišku, einam į spektaklius su draugais, šeimos nariais, kurie pakomentuoja, padeda suprasti veiksmą scenoje. Tačiau tyrinėti kultūrą vienam Lietuvoje vis dar beprotiškai sunku. Daugybė kliūčių tebelaukia tiek fizinėje, tiek informacinėje aplinkoje. Tokios vietos, kurioje nuo A iki Z susiplanuotum ir nuvyktum į spektaklį be niekieno pagalbos, Lietuvoje dar nėra.“
Pagalvojus apie scenos meno pritaikymą klausos negalią turintiems žiūrovams, turbūt daug kam į galvą šauna subtitrai. Kaip anksčiau minėjo LKD prezidentas Kęstutis Vaišnora, subtitravimas yra tinkama pritaikymo forma neprigirdintiesiems ar apkurtusiems vėlesniame amžiuje, puikiai mokantiems lietuvių kalbą. „Subtitruojant spektaklius reiktų atkreipti dėmesį, kur subtitrai pozicionuojami: jei virš scenos, tuomet kurtiesiems logiška skirti vietas balkone, o jei scenos apačioje – pirmąsias eiles parteryje, kad tekstas ir vaizdas atsidurtų viename regos lauke“, – pabrėžia jis.
Tačiau kurtiesiems, kurių gimtoji kalba yra gestų, spektaklis būtų pritaikytas tik su vertimu į gestų kalbą. „Anksčiau NKDT buvo rodomi keli spektakliai su vertimu į gestų kalbą, tačiau gestų kalbos vertėjai dažnai įkurdinami viename scenos krašte, o juk aktoriai juda po ją visą, tad jei kurtieji stebi vertimą į gestų kalbą, jie nemato aktorių“, – apie kylančias problemas pasakoja K. Vaišnora. Jis teigia, kad kurčiųjų bendruomenė norėtų, jog visi Lietuvoje veikiantys teatrai bent dalį savo repertuaro pritaikytų klausos negalią turintiems žiūrovams.
Pašnekovas rekomenduoja gestų kalbos vertimu pasirūpinti ir scenos meno įstaigose organizuojant pristatymus, diskusijas. Svarbu nepamiršti seniau išsakyto prašymo apie kurtiesiems pritaikytus renginius kurčiųjų bendruomenes informuoti iš anksto. „Prasidėjus pandemijai, pastebėjome itin išaugusį vertimo paslaugų užsakymų kiekį nuotolinių renginių metu, deja, nemaža dalis šių renginių organizatorių apie transliacijas neinformavo kurčiųjų bendruomenės, o tik „užsidėjo pliusiuką“ dėl renginio pritaikymo kurtiesiems“, – sako K. Vaišnora.
Metas kalbėtis
Renkant informaciją, kalbinant žmones ir ieškant atsakymų pačiose scenos meno įstaigose nuolat atrodė, kad pokyčiai šiame sektoriuje vyksta labai lėtai, nors Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisų konvenciją Lietuva ratifikavo jau prieš dešimtmetį, o įvairios neįgaliuosius vienijančios organizacijos egzistuoja dar seniau. Anot Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos atstovės I. Švaraitės, pati tarnyba neatlieka kultūros įstaigų pritaikomumo kontrolės ar stebėsenos, jai neteko girdėti ir kad tai darytų atskiros nevyriausybinės organizacijos. Tiesa, yra galimybė lygių galimybių kontrolieriui (-ei) teikti skundus apie konkrečius atvejus. Tada jie nagrinėjami, vyksta tyrimai dėl galimos diskriminacijos ir teikiamos rekomendacijos pokyčiams įstaigose. Scenos meno lauke tokių atvejų yra pasitaikę, pavyzdžiui, nustatyta diskriminacija Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, įspėtas „Keistuolių teatro“ vadovas.
Scenos meno pritaikymo neįgaliesiems klausimai dažnai atsiremia į finansus, tačiau bendraudama su šiame straipsnyje pristatytais pašnekovais supratau, kad didelė dalis reikalingų pokyčių beveik nekainuoja. Tai – nesudėtingos, atidumo reikalaujančios korekcijos bei paprasčiausia komunikacija. Pritaikomumo klausimų sprendimo kokybė, o kartais – net greitis, priklauso nuo tiesioginio kontakto tarp scenos meno įstaigų ir neįgaliųjų ar jų organizacijų – jie pasiruošę kalbėtis ir padėti suprasti. Kol kas atrodo, kad to kontakto yra gerokai per mažai.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
