Prodiuserė Ana Ablamonova 2008 m. įkūrė prodiuserinę kompaniją „Operomanija“, plėtojančią naująjį muzikos teatrą ir skatinančią įvairių meno sričių kūrėjų bendradarbiavimą. Organizacija įgyvendino per penkiasdešimt naujų šiuolaikinių operų ir multidisciplininio meno projektų. Tarp jų – šiuolaikinė opera „Geros dienos!“ (autorės Vaiva Grainytė, Lina Lapelytė ir Rugilė Barzdžiukaitė, 2013), barokinio teatro triukšmų mašinų performansas „Blogi orai“ (aut. Arturas Bumšteinas, 2017), komiksų opera „Alfa“ (aut. Albertas Navickas, Dr. GoraParasit, Gabrielė Labanauskaitė, 2018), garso patirtis Vilniaus gete „Glaistas“ (aut. Rimantas Ribačiauskas, Mantas Jančiauskas, Jūra Elena Šedytė, Andrius Šiurys, 2019), muzikiniai paveikslėliai iš Lietuvos televizijos archyvų „Radvila Darius, Vytauto“ (aut. Karolis Kaupinis, 2020) ir kt. Taip pat ji prodiusuoja šiuolaikinės operos festivalį NOA (Naujosios operos akcija) – didžiausią tarptautinį naujojo muzikos teatro renginį Baltijos šalyse.
—–
Lietuvoje prodiuserių veikla tampa vis geriau matoma. Kokią įtaką prodiuseris turi savo srities, jūsų atveju šiuolaikinės operos, meninės krypties formavimui?
Kultūros ir scenos menų srityje veikia vis daugiau „grynaveislių“ prodiuserių. Meno kūrinys, dėl kurio prodiuseris dirba išvien su kitais kolegomis, be abejonės, yra matomas. Akivaizdi ir prodiuserio įtaka meno krypties formavimui. Juk tokia profesijos specifika – būti prie idėjų ištakų, sprendimų, krypčių posūkių kartu su kitais proceso dalyviais. O ar prodiuserio profesija suprantama platesnei auditorijai? Vaizduotėje išnyra socialinėse medijose periodiškai pasirodantys vadinamieji memai apie įvairias profesijas: ką apie jas galvoja patys profesijos atstovai, jų mamos, draugai, kolegos, visuomenė. Kadaise buvo pasitaikęs gana taiklus ir linksmas apie prodiuserius…
Kaip formavosi jūsų savitas naujosios operos suvokimas? Kokią įtaką tai daro festivalio NOA programų sudarymui ir jūsų prodiusuojamų kūrinių plėtojimui?
Mano suvokimas apie prodiuserio profesiją ir šiuolaikinę operą prieš beveik penkiolika metų, kai pradėjome organizuoti NOA festivalius, buvo gana paviršutiniškas. Žanro patirtis apsiribojo tuo, ką buvo galima pamatyti Lietuvoje ir žiniomis apie pasaulio šiuolaikinės operos hitus. Įžengus į šią terpę didžiausiu įkvėpimu krypties plėtojimui tapo įvairovės, laisvės, kūrybos potencialo ir plataus bendradarbiavimo galimybės, kurias įžvelgiau šiame iš pirmo žvilgsnio konservatyviame ir sunkiai pajudinamame žanre. Laikui bėgant neišvengiamai gryninosi ir prodiusavimo braižas. Iš pradžių pasidaviau NOA kontekste veikusių menininkų terpės tėkmei, kai bendruomeniškumas, spontaniškumas ir tam tikra kūrybinė anarchija buvo esminės sąlygos, kurioms esant gimdavo idėjos ir buvo sudaromos pirmųjų festivalių programos.
Po kelerių metų nuo „Operomanijos“ įkūrimo entuziazmui ir besąlygiškam menininkų įsitraukimui atslūgus, prisiėmiau atsakomybę už idėjos plėtoti pasirinktą meno kryptį tęstinumą. Natūraliai išsikristalizavo ir kitokie veiklos principai. Srities plėtojimo strategija imta kryptingai formuoti atsižvelgiant į platesnius Lietuvos ir užsienio rinkų kontekstus bei turimas galimybes. Konkrečių idėjų, kūrinių ar jų autorių pasirinkimas ir NOA festivalių programų sudarymas atsidūrė mano rankose. Dabar, praėjus beveik penkiolikai metų nuo organizacijos įkūrimo, sukaupta patirtis leidžia disponuoti įvairiais praktiškai išbandytais prodiuserių veiklos algoritmais, vadovautis vienoms ar kitoms situacijoms palankesniais principais, vieniems ar kitiems menininkams tinkamesniais bendravimo modeliais. Į šią terpę žvelgiu kaip į gyvenimo pažinimo, aplinkos patyrimo ir galimų atradimų erdvę. Todėl visuomet smalsu ir įdomu bristi į naujus vandenis, ieškoti idėjų, temų, formatų ir koncepcijų – svarbu nesikartoti ir neprarasti polėkio bei naujumo pojūčio.
Koks yra jūsų, kaip scenos meno prodiuserės Lietuvoje, prioritetas? Orientavimasis į užsienio rinką ar vidinė sklaida ir naujosios operos populiarinimas?
Pirmiausia, man įdomu dirbti su idėjomis, koncepcijomis ir svarbu jausti to, ką darome, prasmę. Todėl pagrindinis prioritetas – įdomūs, kokybiški, aktualūs, prasmingi ir išskirtiniai kūriniai. O kai tokie darbai gimsta ir pavyksta, tada strateguojame jų ateitį, dėliojame prioritetus, žiūrime, į kokią rinką galime orientuotis, koks kontekstas palankiausias darbui, kiek kūrinys gali gyvuoti, į kokius kitus formatus jis gali transformuotis, kaip juo galime sudominti naujas auditorijas. Suprantama, jau kūrybiniame procese apie daugybę šių veiksnių pagalvojame ir į daugumą jų atsižvelgiame, tačiau iki galo viskas išaiškėja tik tada, kai kūrinys paleidžiamas į eterį ir susitinka su žiūrovais.
Kai 2019 m. „Operomanija“ tapo Lietuvos kultūros tarybos strateginio finansavimo programos dalimi, atsivėrė platesnės galimybės plėtoti veiklą. Galėjome užtikrinčiau formuoti ir plėsti repertuarą, užkurti nacionalinės ir tarptautinės sklaidos, edukacinių ir leidybinių veiklų mechanizmą, pasirūpinti įvairiomis žanro ekosistemos gyvybingumui svarbiomis plėtros kryptimis. Dabar visam šiam mechanizmui įsisukus ir įdomaus turinio apimtims išaugus, susiduriame su naujomis problemomis, kurių sprendimas tampa nauja užduotimi. Šiuo metu didžiausias mano rūpestis – užtikrinti sąlygas mechanizmui palaikyti ir plėtoti. Svarstau apie įvairias veiklos modelio transformacijas. Turime prisitaikyti prie Lietuvos rinkos galimybių ribotumo ir įsibėgėjusios infliacijos, paskui kurią jau nebespėjame.
Kaip „Operomanijos“ veikla prisidėjo prie aiškesnės scenos meno prodiuserio profesijos sampratos?
Pamenu, studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje metais mums buvo aiškiai išdėstyti skirtumai tarp prodiuserių, vadybininkų ir koordinatorių. Taigi suvokimas, kad prodiuseris prisideda prie turinio formavimo, buvo. Dabartinis darbo profilis formavosi pamažu, keliaujant nuo vieno projekto prie kito, bendradarbiaujant su labai įvairiais menininkais, susiduriant su skirtingais jų charakteriais, sprendžiant įvairiausias situacijas, įgaunant vis daugiau patirties. Dabar aiškesnis suvokimas, kas yra prodiuseris, kokios jo funkcijos ir galimybės, kuo jis gali būti naudingas kūrybiniam procesui, kokia jo įtaka ir kokia atsakomybė. Ar tas suvokimas toks pat kaip aplinkos ir visuomenės? Čia ir vėl prisimenu jau minėtą socialinių medijų memą apie prodiuserio profesiją…
Ką rodo jūsų patirtis organizuojant NOA festivalį – ar Lietuvos scena ir žiūrovai yra pakankamai atviri naujiems operos žanro eksperimentams?
Šiais metais 8-asis NOA festivalis buvo gausiai lankomas ir palaikomas žiūrovų. Suprantama, tai įvyko ne be didelių festivalio reklama besirūpinančiųjų pastangų. Ir kartu stebėdama žiūrovų reakcijas džiaugiuosi, kad tai yra publika, kuriai toks menas įdomus ir priimtinas. Lietuvoje žiūrovai labai įvairūs. Ir toje įvairovėje galima atrasti atvirumo „Operomanijos“ prodiusuojamoms naujovėms, eksperimentams ir NOA festivalių nežinomybei. Svarbu pajusti, kas iš to išeina, ir suprasti, kam tai gali būti skirta. NOA festivalio kontekste pristatėme plačiausią naujųjų šiuolaikinio muzikos teatro darbų įvairovę. Po festivalio, įvykus visoms premjeroms, jau buvo galima aiškiau strateguoti, į kokias rinkas ir auditorijas gali būti orientuojamas vienoks ar kitoks kūrinys. Juk, nepaisant to, kad jie visi gimsta panašiame kontekste, vis dėlto yra labai skirtingi – kitokie jų formatai, temos, žanrinės kryptys ir sudėtingumas.
Su kokiomis didžiausiomis problemomis šiandien susiduriate dirbdama naujosios operos srityje ir plėsdama jos perspektyvas?
Tai resursų ir infrastruktūros stoka bei patogių darbo sąlygų ir adekvataus atlygio menininkams užtikrinimas. Atrodo, jau užkūrėme visą mechanizmą, yra gerų rezultatų, suformuota auditorija ir interesas dar niekur nedingo – nei žiūrovų, nei kūrėjų, bet sudaryti kūrybai išties palankias ir patogias darbo sąlygas vis dar sudėtinga. Kol kas vienintelis sprendimas, kuriuo tenka vadovautis, – išskaidyti procesus etapais ir ištęsti laike. Viena vertus, palanku – daugiau laiko apmąstymams, idėjų gryninimui ir kūrybai. Kita vertus, mažesnis produktyvumas ir įvairios su procesų dalyvių nepasitenkinimu susijusios problemos. Smegenys ir fantazija veikia greičiau, nei infrastruktūriškai, fiziškai ir finansiškai pajėgiame viską realizuoti. Lietuvos šiuolaikinio muzikos teatro, naujosios operos ekosistema galėtų būti gyvybingesnė, žaismingesnė ir produktyvesnė. Ir NOA festivalis galėtų vykti dažniau nei kas trejus ketverius metus. Viliuosi, problemas pavyks išspręsti ir išeisime iš šio užburto rato.
Kokią Lietuvos operos sceną įsivaizduojate artimiausiame dešimtmetyje?
Tikėtina, kad artimiausią dešimtmetį Lietuvos operos scenoje tikrai bus šiuo metu veikiantys valstybiniai teatrai, jie generuos vienokį ar kitokį (tikėtina, daugiausia klasikinį) repertuarą, kurį galbūt papildys vienas kitas XXI a. opusas. O visa kita priklauso nuo daugybės veiksnių, iniciatyvų, aplinkybių, kurių prognozuoti atsižvelgiant į pastarųjų metų pasaulio peripetijas, paveikusias visų mūsų planus, nesiimčiau. Norėtųsi tikėti: kad ir kas nutiktų, Lietuvos operos scena bus originali, kokybiška, įdomi užsienio rinkoms ir kartu tenkinanti įvairių Lietuvos auditorijų interesus.
Dėkoju už pokalbį.
