Jūratė Onaitytė. Teatre teigti gyvenimą

Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė 2022 06 11 Nemunas, 2022 m. kovas, Nr. 3 (1043)
Aktorė Jūratė Onaitytė. Tomo Petreikio nuotrauka
Aktorė Jūratė Onaitytė. Tomo Petreikio nuotrauka

aA

Jūratė Onaitytė - ilgametė Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorė, ne sykį regėta ir kine. Bent kartą išvydęs ją scenoje ar didžiajame ekrane, temperamentingo šios moters balso, gilaus žvilgsnio ir įkvepiančios elegancijos nepamirši. Ne veltui Jūratei likimas lėmė įvairius pagrindinius vaidmenis teatro istorijoje reikšmingose dramose, už kuriuos ji yra pelniusi daugybę įvertinimų. Išvardyti juos, kaip ir pačius personažus, prireiktų ne vieno puslapio. Visgi aktorei svarbiausi ne apdovanojimai, o patirtis, kurią suteikia kiekvienas kuriamas veikėjas. Labiausiai persikūnijimo meistrei patinka kalbėti savo vaidmenimis.

Derinant interviu datą, karas Ukrainoje dar nevyko, o kai susitikome jam jau prasidėjus, mūsų abiejų mintys buvo stipriai nutolusios nuo teatro. Vis dėlto galiausiai užsimezgė labai nuoširdus ir gyvas dialogas, kuriame J. Onaitytė dalijasi įžvalgomis apie tai, kas jai, scenoje išgyvenusiai tiek skirtingų likimų, atrodo svarbiausia žmogaus būtyje.

Nekantriai laukiau šio pokalbio, tačiau, deja, matomės labai keistomis, nerimą ir pasibaisėjimą keliančiomis aplinkybėmis. Sunku apsimesti, kad viso to nėra...

Taip, labai sunku. Šiandien, važiuodama į teatrą susitikti su jumis, žiūrėjau pro langą ir galvojau, koks trapus laisvės būvis ir kokia stipri, nepalaužiama už ją kovojančio žmogaus valia. Vis dar sukasi ši mintis apie trapumą, kai užmirštame įvertinti laisvę, kurią turime, ir kaip ji gali būti akimirksniu atimta. O kiek savęs išeikvojame nereikalingiems nusivylimams, tarpusavio kovoms... Dar jaunystėje esu kažkur užsirašiusi, kad mūsų stiprybė - vienybė. Ir kai dabar, šiame karo kontekste, pamatau, kaip žmonės sugeba būti vieningi, jų bendrumą, pagalbą, tą aiškų laisvės tiesos žinojimą ir kovą už ją, man akyse ima kauptis ašaros. Šiuo metu sunku galvoti apie kažką kito, daug kas netenka prasmės, tačiau artimų žmonių jutimas šalia, o ir pats teatras kiek prablaško šiame juodame košmare.

Sukūrėte daug skirtingų moterų vaidmenų, įvairiausių tipažų su margomis istorijomis. Galbūt pajutote tai, kas juos visus (galbūt ir jus pačią) vienija?

Scenoje visuomet stengiuosi būti ištikima sau - su kiekvienu personažu teigiu meilę. Meilė artimui, gyvenimui - mūsų visų pagrindas. Dažniausiai herojai - dramaturgų vaizduotės vaisius, tačiau nėra taip, kad uždarei teatro duris, ir darbas baigtas. Kurdamas vaidmenį dirbi visą parą, stebi, kas tau leistų jį papildyti. Šie išgalvoti personažai man visada tapdavo labai realūs. Atrodydavo, kad jie egzistuoja iš tiesų, nes tu jiems tarsi suteiki kūną. Pirmiausia veikėjas gimsta tavo mintyse, tuomet širdyje, vėliau papildai jį savo asmenine patirtimi, o kai jau vyksta spektaklis, apsivelki kostiumu, regis, iš tikrųjų tampi šiuo savo sukurtu žmogumi.

Įdomiausia būdavo tuomet, kai tekdavo įkūnyti moteris, gyvenusias iš tiesų. Pavyzdžiui, Kristijono Donelaičio žmoną Aną Reginą Jono Jurašo „Smėlio klavyruose“ ar Žorž Sand (George Sand) Donaldo Duškino spektaklyje „Vasara Noane“. Kuriant jų portretus kartais ištikdavo mistiški momentai. Kai statėme „Smėlio klavyrus“, kūrybinė grupė su režisieriumi ir pjesės autore Aušra Marija Sluckaite vykome į Tolminkiemį, kuriame gyveno poetas su žmona. Susipažinome su jų aplinka, daug vaikščiojome tais takais, kuriais kadaise jiedu eidavo kasdien, vėliau ant Donelaičio kapo uždegėme žvakes. Šios išvykos metu taip stipriai pajutau Aną Reginą, kad akimirką pasirodė, jog išgirdau jos dejonę - tokią tikrovišką, lyg moteris būtų stovėjusi šalia manęs. Niekam to nepasakojau, išskyrus kompozitorių Vidmantą Bartulį, kad jis panaudotų minėtąją detalę muzikoje, lydinčioje Aną spektaklyje. Na, o „Vasaroje Noane“ vaizduojami Žorž Sand ir Frederiko Šopeno (Frédéric Chopin) santykiai, jų paskutiniai buvimo kartu metai. Vaidindama rašytoją pagalvojau, kad ji neteisi, kad man gaila Šopeno, ir tą sekundę apėmė keistas jausmas, tarsi ji tuoj scenoje man pakiš koją. Pasitaiko ir kai su personažais užsimezga ypač gilus ryšys, nes apie juos žinai kiekvieną detalę, kartu praeini kiekvieną jų žingsnį - taip natūraliai nusitiesia tiltas tarp jų ir tavo gyvenimo.

Žiūrėdama seniau pastatytus TV spektaklius, kuriuose vaidinau, susigraudinu, nes iš karto atgimsta emocijos, kiekvieno veikėjo neteisybės jausmas ar džiaugsmas. Pati nustembu, jog tai mane šitaip veikia. Susigraudinu ne todėl, kad gerai vaidinu ar tiesiog verkiu ekrane - sukyla lygiai tie patys jausmai, kurie lydėjo kuriant šiuos vaidmenis prieš 20 ar 30 metų. Vadinasi, emocinė atmintis kaupiasi, ir keista, kad savyje jos sutalpinti galime tiek daug. Ir kur visa tai išsisaugo?! Ta atmintis yra neišmatuojama. Ji įrodo, kad mumyse visko kur kas daugiau, nei manome.

Prisiminus matytus spektaklius ir filmus, kuriuose vaidinote, man taip pat iš atminties išnyra itin žmogiškos ir gyvos jūsų herojės, tarsi jas būčiau regėjusi vakar. Kokių svarbiausių principų laikotės kurdama personažus?

Pirmiausia veikėjo portretą diktuoja pjesė; laimė, jeigu pasitaiko puikus dramaturgas ir iš jos tiesiog veržiasi tai, ką autorius norėjo pasakyti. Aktoriui tai didžiulė pagalba, nes tuomet pamatą jau turi, tereikia jį „aplipdyti“ kartu su režisieriumi, kuris vadovaujasi savo matymu. Pirma išgryninama esminė idėja, turinti tiesiog persmelkti spektaklį, o visa kita gimsta kartu su scenos partneriais ir individualiai ieškant savojo personažo. Kartais labai svarbūs dalykai atrandami visiškai netikėtai - tiesiog verdant pietus, apsiperkant parduotuvėje, vaikščiojant miške ar einant gatve. Tuomet skubi į repeticiją juos išbandyti. Daugiausia man teko dirbti su dramaturgais klasikais, kurie jau turėdavo viziją, o man savo personažu belikdavo teigti tam tikrą tiesą, tačiau visada sau primenu, kad „tieselių“ yra daug, bet yra viena vienatinė Tiesa iš didžiosios raidės. Dažnai tai pamirštame, nes kiekvienas esame linkę jaustis teisūs.

Vertinu laisvės pojūtį ir stengiuosi ją suteikti kitam tiek gyvenime, tiek scenoje. Suaugusių žmonių vienas kito auklėjimas man nepriimtinas, ir jeigu kada pati netyčia taip padarau, būna be galo gėda. Jaunystėje nuvykusi į Vakarų Europos šalis gėrėdavausi ten gyvenančių žmonių laisvumu. Kavinėje dažnai stebėdavau aplinkinius - ne įsitempusius, ne grūmojančius pirštais, o palaikančius dialogą. Mane visada žavėjo abipusiu išklausymu paremtas pokalbis. Žinoma, jeigu tema svarbi, galima ir pasiginčyti, bet tik išklausius kitą. Pati to mokausi visą gyvenimą. Kartais, atrodo, jau žinai, ką pašnekovas pasakys, tačiau leidus jam kalbėti paaiškėja, kad spėjai klaidingai. Labai svarbu dirbti su savimi - kuo mažiau kvailai konfliktuoti, mokytis valdyti egoizmą. Atrodo, taip ir numirsi viso to ligi galo neišmokęs, bet mėginu bent jau išklausyti kitus.

Jūsų scenoje įkūnytos moterys patiria sudėtingas vidines transformacijas, dažniausiai jų likimai baigiasi tragiškai. Kas yra mirtis ir kokie išgyvenimai ją lydi žmogus paprastai sužino tik savo paskutinėmis dienomis, o jūs, į kiekvieną vaidmenį įsijausdama ypač giliai, turėjote galimybę tai patirti aibę kartų ir taip, tarsi viskas būtų įvykę iš tiesų. Taigi, kokia toji akistata su mirtimi?

Taip, tikrai daug tragiškų pabaigų, ir kaskart nusileidus uždangai būdavo sunku greitai prisikelti (šypsosi). Keliuose Gintaro Varno spektakliuose - „Heda Gabler“ ir „Gedulas tinka Elektrai“ - mano kuriamos pagrindinės veikėjos Heda ir Kristina nusišauna, Jono Vaitkaus dramoje „Šarūnas“ manoji Eglė išprotėja ir t. t. Tačiau šie vaidmenys niekada į pirmą planą neiškėlė pačios mirties. Pavyzdžiui, Gyčio Padegimo spektaklyje „Mūsų miestelis“, kurį rodėme apie dvylika metų, mano įkūnijama Emilė trečiame veiksme jau yra pomirtiniame pasaulyje. Įdomus sutapimas - po mirties ji sugrįžta į vaikystės vasario 11-ąją - mano gimimo dieną. Kurti šį vaidmenį buvo ir sunku, ir kartu gera, nes jis, kaip ir visi anksčiau minėtieji, leido labai aiškiai ir stipriai pajusti akimirkos svarbą, nors galbūt daug kas neretai atrodo tik nereikšmingos smulkmenos.

Su kiekvienu iš šių vaidmenų mirties akivaizdoje jaučiau gyvenimą ir tai, kad žmogus, kuris teigia savo tiesą, išlieka savimi iki pat galo. Jo niekas nepalauš, nes jis nenori prisitaikyti, kažką nutylėti, apsimesti ir pakišęs savo įsitikinimus po pagalve juos užmiršti. Manieji personažai būna savimi iki paskutinio atodūsio. Be abejo, žinant, kuo baigsis šių herojų likimai, jas vaidinti be galo sunku. Tai dar labiau įkvepia viso spektaklio metu teigti gyvenimą. Ir nesu girdėjusi, kad kas iš žiūrovų sakytų, jog tragiška scenoje matomų moterų lemtis - it liūdnos baigties pamokos, lyg stovėtum prie jų kapo. Vis dėlto, tragedijos žanras toks jau yra - negali truputį pabūti ir pasitraukti, čia einama iki galo, nepalaužiamai.

Kiekvienai veikėjai esate atidavusi dalelę savęs, o ką gavote mainais?

Esu dėkinga likimui ir režisieriams, su kuriais dirbau, kad dažniausiai skirdavo dramatinius vaidmenis - ypač stiprių asmenybių. Nors ir išgalvotos, man jos tapo realiomis. Neretai tai būdavo stiprios mokytojos, praplečiančios mano žvilgsnį į žmogaus pasaulį. Pamenu, G. Padegimo režisuotame TV spektaklyje pagal Leonhardo Franko pjesę „Karlas ir Ana“ įkūnijau Aną - moterį, gebančią išjausti, nesiblaškančią, nesimėtančią į kraštutinumus, atvirą buvimui, esamajam laikui, kitam žmogui. Šis vaidmuo tarsi papildė tai, kuo aš pati tuo metu aktyviai domėjausi. Žinoma, sunku pasakyti, kas ką labiau pritraukia - ar tu vaidmenį tuo, ką tuo metu skaitai, apie ką mąstai, ar atvirkščiai.

Kiekvienos veikėjos charakteris, emocijos diktuodavo ir tai, kaip turėčiau judėti jas vaidindama, tad teko praplėsti savąją paletę. Pavyzdžiui, Algimanto Puipos filme „Moteris ir keturi jos vyrai“ kartais, jusdama stipresnį jaudulį ar labai norėdama kažką išaiškinti, atlikdavau daug judesių, kurie būdavo „kampuoti“, o manoji veikėja pasižymėjo vidine ramybe, tad turėjau ieškoti suvaldytos, „nuglaistytos“ kūno plastikos. Panašiai kaip skulptorius, nukalti tai, kas nereikalinga. Dauguma veikėjų mokė drąsos būti savimi. Kad ir minėtoji Heda Gabler, įkvėpusi tvirtai laikytis savo tiesos, nesitaikstyti, būti bekompromisiška.

Turbūt ir jūsų pačios charakteris panašus į maištaujančių, prisitaikyti nelinkusių, laisvės būti savimi siekiančių veikėjų, kurias įkūnijate scenoje?

Taip. Žinoma, už klaidas, kurias esu padariusi per gyvenimą, nuoširdžiai gėda. Ir jos kartais taip netikėtai iškyla. O klystame visi. Ypač jaunystėje, kai norisi kuo daugiau išbandyti, pajusti, atrodo, vis mėtaisi, kažko ieškai. Vyresniame amžiuje supranti gyvenimo pamoką, ateina tikros laisvės suvokimas. Jaunystę teko praleisti Tarybų Lietuvoje, ir studijuojant vienu metu mane buvo apėmusi tokia sudėtinga būsena, kai atrodė, lyg ir viskas gerai - ir studijos, ir vaidinti sekasi, ir kūną valdau puikiai (tada užsiiminėjau fechtavimusi, šokiu, tobulinau sceninį judesį), - tačiau viduje jaučiausi taip, lyg būčiau nelaisva. Kiti sakydavo - atsisėsk, atsipalaiduok, bet savijauta nepasikeisdavo. Ir niekaip negalėdavau paaiškinti, kur slypi priežastis. Man kalbėdavo apie kūną, o aš atsakydavau, kad bėda ne jame.

Kai atgavome nepriklausomybę, aplankė dar kitas laisvės suvokimas. Šiandien išvydusi Sausio 13-osios kadrus negaliu į tai žiūrėti be ašarų... Ateina momentas, kuomet supranti, kad esi laisvas tada, kai pats kontroliuoji savo laisvę. Nusistatai ribas, kurių neleidi peržengti nei sau, nei kitiems. Kaip paradoksaliai beskambėtų, tada atsiranda ir didesnė pagarba kito žmogaus laisvei. Chamizmas, vulgarumas, leidimas sau to, dėl ko vėliau būtų gėda, - visa tai nesuderinama su tikros laisvės suvokimu. Su saviaukla - siekiu būti doram, mokėti bendrauti, išklausyti - ateina naujas laisvės pojūtis. Kartu su atsakomybe už savo poelgius atsiranda atsakomybė ir už savo bei kito laisvę.

Galbūt nepadarę tam tikrų klaidų ir iš jų nepasimokę netaptume tauresni?

Tiesa, tačiau į praeitį nereikėtų sugrįžti tam, kad smerktumei. Jau jaunystėje suvokiau, jog šis žodis žmogui netinkamas. Kalboje jis yra, bet smerkti kitą ir jo poelgį... Galima nesuprasti, tačiau ne smerkti. Save auklėjau ir stengdavausi minėtojo žodžio nevartoti. Smerkti galiu nebent tik nežmogišką nusikaltimą, tokį kaip tas, kuris šiuo metu vykdomas Ukrainoje. Spektaklyje „Senos damos vizitas“ (pjesės autorius Friedrichas Durrenmattas, režisierius Aidas Giniotis), kuriame kuriu pagyvenusios moters Kler vaidmenį, akcentuojama idėja, kad įvykdžius nusikaltimą turi būti skiriama bausmė, ką jau aprašė ir Fiodoras Dostojevskis savo garsiajame romane. Visiškai tam pritariu.

Tiek scenoje, tiek kasdienybėje gebate išlaikyti vidinę ramybę. Ir mūsų pokalbio metu iš jūsų sklinda orumas, susikaupimas, justi dėmesys žodžiui, kas tampa vis didesne retenybe šių dienų skubančio ir dažnai niekur nespėjančio žmogaus kasdienoje. Kaip jums tai pavyksta?

Man pasidaro baisu, kai matau žmones, „gyvenančius“ internete. Tai apriboja jų buvimo laisvę, jie tampa priklausomi. Žinoma, pati naudojuosi kompiuteriu, internetu ir nesu nusiteikusi prieš juos, tačiau noriu likti laisva. Buvimą virtualioje erdvėje stengiuosi riboti. Turėjau paskyrą socialiniuose tinkluose, bet vėliau jos atsisakiau, kadangi man rašydavo begalė nepažįstamų žmonių, o norint jiems visiems atsakyti būtų reikėję daug laiko. Kai anksčiau būdavo mažai informacijos ir išgirsdavome, kaip tėvai virtuvėje šnabždasi, jog įvyko tas ar anas, tas įvykis vis grįždavo, sukdavosi galvoje. Dabar visko be galo daug ir turi tai įsisąmoninti labai greitai, nes po minutės gali užgriūti kita naujienų lavina.

Apie tai pagalvojęs, imi suvokti kitokį paties laiko buvimą. Šiandien atrodo, kad jis tiesiog skrieja, tačiau iš tiesų būtent mes skubame. Trūksta laiko ligi galo priimti ir suprasti informaciją. Turi viską daryti greičiau, o jei dar įlendi į internetinę erdvę, valandos taip greitai prabėga, kad, žiūrėk, jau seniai metas miegoti. Kai man taip nutinka, savęs paklausiu: „Na, apibendrink, ką tu per šias valandas sužinojai naudingo ir teigiamo?“ Kartais atsakymo neturiu. Žinoma, mokslininkai galėtų paaiškinti dar kitas priežastis, kodėl neapleidžia jausmas, kad šiandien laikas bėga greičiau, tačiau aš darau išvadą, kad jis priklauso nuo mūsų. Labai mėgstu būti gamtoje, stengiuosi kuo dažniau pasivaikščioti po mišką. Tada laikas išsiplečia.

Dar pamenu, kai kūriausi savo namuose ir buvo atliekamas remontas. Vieną vakarą grįžtu ir kaip visuomet puolu plauti dulkėtas grindis. Pasiimu kibirą, einu ir staiga jaučiu, kad slystu ir krentu. Tuo metu laikas tarsi sustojo - krentu ir matau, jog priešaky nėra durų staktos, slenksčio, kad vietoje jų - cemento grumsteliai, vis artėju ir jau žinau, kaip nusibrozdinsiu smakrą, lūpas, nosį, o rytoj man susitikimas su žiūrovais. Visa tai truko turbūt kelias sekundes, tačiau aš per jas tiek visko spėjau apmąstyti. Kartais akimirka, regis, sustoja.

Kiekvieną meno buveinę lydi unikali istorija, aura ir net vaiduokliai. Nacionalinis Kauno dramos teatras - ne išimtis. Su kokiais netikėtumais yra tekę susidurti čia dirbant?

Daug esu patyrusi per gyvenimą. Galėčiau išskirti keletą pačių įsimintiniausių akimirkų. Pavyzdžiui, einu ir nejaučiu kūno. Matau, kad jis juda, bet viskas many užsipildo kažkuo kitu. Taip yra nutikę ir spektaklyje „Kreditoriai“ pagal Augusto Strindbergo pjesę, kurią statė G. Padegimas. Vaidinau Teklę, vienoje scenoje turėdavau pakilti nuo kėdės ir ištiesusi rankas į savo mylimąjį (jį vaidino mano kursiokas a. a. Robertas Vaidotas) su meile jam sakyti gražius žodžius. Šią akimirką pajusdavau, kad į viską aplink žvelgiu iš aukštai, it scena būtų nutolusi nuo manęs, ir kad šis jausmas - beribis.

Dar pamenu vieną ypač ryškų momentą, kai menininkai iš visos Lietuvos kartu su pedagogais leidomės į turistinę kelionę po tuometinę Jugoslaviją ir įvyko avarija. Aš pati joje šiek tiek nukentėjau, bet likau gyva, tačiau už manęs sėdėję žmonės žuvo. Po to labai stipriai jutau, kad esu tik bedvasis kūnas.

Abu mano paminėti atvejai - kraštutinumai. Visą laiką svarsčiau, kur slypi viso to priežastis. Turbūt žmogus savo siela gali pakilti, išsiplėsti, pajutęs nuoširdų meilės jausmą, - dažniausiai visus personažus sieju su juo. Visų pirma - meile žmogui ir gyvenimui. Gali mylėti kad ir saulėlydį. Kodėl daugelis mėgsta palydėti saulę? Nes akimirkos pojūtis, meilė jai mus sudvasina. Dažniausiai tai patiriu santykyje su artimu žmogumi ir būdama gamtoje, tačiau visą gyvenimą mokausi šitai rasti ir buityje - žvelgdama į ant palangės augančias gėles ar lentynoje stovinčią skulptūrėlę. Ir, be abejo, kai galiu sau leisti pabūti su puikiu meno kūriniu - filmu, paroda, koncertu ir ypač knyga. Taip gera neskubant skaityti, apgalvoti, gyventi tuo, ką perskaičiau. Panirti į talentingų žmonių kūrybą. Kartais einu ir galvoju, su kuo šiandien susipažinau, kad mane lydi toks nuostabus jausmas. Pasirodo, tai knygos personažas... Visą gyvenimą save mokau nebėgti, būti akimirkoje. Tada ir laikas tampa prasmingas.

Esate užsiminusi, kad jaučiatės laiminga, nes likimas jums leido surasti savąjį kelią ir kryptingai juo eiti. Ko palinkėtumėte dar tebeieškantiems žodžio „laimė“ apibrėžties?

Labai sudėtingas klausimas, kuriam būtų galima skirti dar vieną interviu. Mano jaunystėje žmonės troško susitikimų su menininkais - jie būdavo rengiami mokyklose, universitetų auditorijose, gamyklose, įmonėse, bibliotekose ir t. t. Po šių susitikimų tekdavo dalinti autografus, ir šalia jų prirašydavau tokį trumpą palinkėjimą: „Klausyk savo širdies.“ Dažnai žmonės ieško pelningos profesijos, o aktoriaus amatas net labai nepelningas, tačiau visada klausydavau savo širdies ir niekad nepanorau išsižadėti šios veiklos. Nors ne kartą yra tekę skolintis pinigų, kad galėčiau elementariai išgyventi, tai netrukdė mano laimei.

Didelį įspūdį paliko neseniai perskaityta japonų autoriaus Ken Mogi „Mažoji IKIGAI knyga“, kurią labai norėčiau parekomenduoti ir pasidalinti joje išskirtu laimės apibrėžimu: „IKIGAI yra japoniškas žodis, reiškiantis gyvenimo malonumą ir prasmę. Jis susideda iš IKI (gyventi) ir GAI (priežastis).“ Na, o pabaigai pasidalinsiu linksmesne anksčiau užsirašyta mintimi: „Laimė panaši į akinius - dažnai jų ieškome nepastebėdami, kad jie yra ant nosies.“

Kultūros ir meno žurnalas „Nemunas“

Salonas