Kalbamės su jaunosios kartos teatro režisieriumi Povilu Makausku, stačiusiu spektaklius Lietuvos nacionalinio dramos teatro, Valstybinio jaunimo teatro, Nacionalinio Kauno dramos teatro bei LMTA Balkono teatro scenose. Režisierius debiutavo 2014 m. daugiasluoksnės, intertekstualios, jo paties sukurtos dramaturgijos spektakliu „Yolo“ (LNDT). Naujausias kūrėjo spektaklis „Mano fėjų herbariumas“ (NKDT), pasižymintis sudėtingais vizualiais sprendimais, atgręžtas ir į jaunąją publikos dalį.
Spektaklyje „Trojietės“ sujungėte Euripido pjeses „Trojietės“ ir „Ifigenija Aulidėje“, Margaret Atwood „Penelopiadą“ bei Svetlanos Aleksijevič „Karo veidas nemoteriškas“. Kaip atsirado idėja jungti šiuos tekstus? Pirmiau buvo tema, padiktavusi literatūros, kaip pamato, paieškas, ar kitaip? Mačiau spektaklį, skaičiau refleksijas, jose gana skirtingai dėliojami reikšminiai taškai. Kokia buvo Jūsų siekiamybė? Kiek apskritai Jums, kaip kūrėjui, svarbu, kokia bus žiūrovo interpretacija?
Spektaklio temų mazgas gan hermetiškas – tai moters portreto kare analizė, o plačiąja prasme – moters ir prievartos tema. Pačią idėją padiktavo dramaturginio audinio ypatybės: tai įspūdingas netekčių spektras. Drįsčiau teigti, kad Euripidas sukuria esmines ir dėl to tarsi universalias žmogiškosios netekties situacijas, telpančias senelės, mamos, dukters, sesers ar žmonos patirtyje. Situacijos stiprios ir labai emocionalios, tarsi archetipiškos, savaime apibrėžtos, paslankios dramaturginiam montažui. Tai leido sugretinti skirtingus laikotarpius, norėjau sukurti daugkartinių temos atspindžių lauką. Paprasčiau tariant, tapačių jausmų tiek istoriniame laike, tiek mite. Tą atspindžio logiką pritaikiau ir paskirdamas po kelis vaidmenis: Ifigenija tarsi virsta Kasandra, Penelopė – Elena ir t. t. Jei analizuotume giliau, pastebėtume, kad tų „dvigubų“ veikėjų tikslai absoliučiai prieštaringi – tai buvo vienas iš savotiško prasmių žaidimo elementų. O jų spektaklyje išties nemažai – vaidmens linijų, erdvių, atmosferų, interpretacijų.
Bet esminiai Euripido ir spektaklio klausimai gan aiškūs: kokia yra aukos prasmė ir aukos kaina? Šiandienos pasaulyje šių klausimų svarba anaiptol neišnykusi. Neišnykęs ir pagrindinių antikos temų poreikis. Kuo skiriasi šiandienos valdovų klaidos nuo Menelajo aistrų? Kas mus gali apsaugoti nuo brutalumo, net žinant, kad jis neišvengiamas ir amžinas? Penelopė spektaklio pradžioje užsimena, kad jos vyras sugrįžta į Hadą, bet ilgai nelaukęs vėl atgimsta nauju karo vadu ar šiaip kokiu niekšu. Margaret Atwood kuria amžinojo blogio, kurį bando įveikti amžinoji Penelopės meilė, metaforą. Manau, čia slypi kažkas išties paprasto ir genialaus, įveikti ateities klaidas gali tik laiko anapusybėje, Hade tarp asfodelių, tupinti antikinė išmintis.
Visai nenuostabu, kad spektaklis sulaukė įvairių vertinimų, tai nėra blogo kūrinio bruožas. Man svarbiausia, kad jis sujaudina publiką, tai vienas pagrindinių jo tikslų. Belieka didžiuotis aktoriais, kuriems tai teikia džiaugsmą.
Spektaklyje „Yolo“ ir kituose kūriniuose aktualizuojate karo temą, kvestionuojate karo viduje idėją. Visi šiuo laiku susidūrėme su nenumatytais dalykais. Kaip manote, ar tai darys tiesioginę įtaką Jūsų kūrybai (o gal jau daro)?
„Yolo“ buvo maištas prieš neapykantą, diktatūrą, žiaurumą, karą. Išsyk tai buvo aiškus ir gudrus gamtosaugos manifestas. Spektaklio turinys kupinas meninių sąšaukų, aktualių socialinių ir politinių intertekstų. „Yolo“ pastačiau, nes mačiau Ukrainoje prasidedantį karą, man skaudėjo gamtosaugos klausimai. Tiesiog privalėjom maištauti. Kartais menas privalo būti drąsus, šiandien didieji autoritariniai pasakojimai niekur neišnykę, kontrolė įgauna vis išmanesnes formas, egzistuoja nacionalizmo pavojus.
Manau, karo tema neatsiejama nuo blogio temos, tikrai dažnos mano darbuose. Ryškiausiai ji atskleista ir analizuota spektaklyje „Apsėdimas“, labai svarbi ir spektaklyje „Mano fėjų herbariumas“. Tarkim, pagal mūsų „Brolių Karamazovų“ interpretaciją, spektaklio finale Ivanas tarsi iš naujo gimsta savo tėvo kapo kontūre. Dostojevskis nubrėžė kur kas žiauresnę Ivano likimo perspektyvą, bet vis vien norėjosi dovanoti Ivanui tą galimybę mylėti pasaulį. Nepasakyčiau, kad kažkaip ypatingai ieškočiau veikėjų, patiriančių akistatą su blogiu, jį įveikiančių. Taip tiesiog nutinka.
Jūsų spektakliuose stipriai jaučiama menų sintezė: „Yolo“ naudojote lėles marionetes, sudėtinga ir kompleksiška „Mano fėjų herbariumo“ scenografija šalia minimalistinių spektaklių atrodo išties efektingai, kuria naujus bei papildo esamus naratyvus. Ką Jums, kaip režisieriui, reiškia scenovaizdis?
Bent jau man estetinis režisieriaus raštingumas ne mažiau svarbus nei, tarkim, jo konceptualus mąstymas. Tik gyvename laiku, kai tokia nuomonė nėra labai populiari. Grožio sąvoka labai slidi devalvuota prasme: kasdienybėje šis žodis vartojamas taip dažnai, kad sutikę tikrą grožį dažniausiai tylime. Ši tyla man yra įdomiausia. Ieškau jos. Prarasto grožio paieška – dažna mano darbų tema, kartais kaip meilės ar taikos metafora.
Kaip renkatės aktorius, su kuriais dirbate konkrečiame spektaklyje? Pirmiau atsiranda komandos nariai ar tekstas ir personažai, pagal kuriuos kviečiate aktorius?
Režisieriaus profesija – sena, nelengva ir garbinga, nesuprantu, kodėl dabar tiek daug kalbama apie kolektyvines kūrybas, kažkokių neva hierarchinių santykių kritiką ir įvairius modelius, leidžiančius tam vykti. Šie neva labai nauji reiškiniai tampa progresyvumo etalonais. Visų pirma, gerbiamieji, jie anaiptol ne nauji. Tarkim, Tadeuszas Kantoras kūrė su bendraminčiais menininkais, bet niekas nepaneigs, kad tai buvo neabejotinai individualu ir autentiška. Trumpai tariant, manau, kad šios dvi stebuklingos savybės viską ir nulemia. Tie, kuriems individualumas ir autentika nėra šio „laiko mada“, renkasi kolektyvines formas ir bendrus kūdikius, panardintus į tiražuotas konceptualias sąvokas. Taigi naujas reiškinys yra ne kolektyvumas, o asmeninių pozicijų ir asmeninės kūrybos ženklų nykimas.
Aktorius užaugina rimti vaidmenys. Ir, deja, be režisūros tai neįvyksta. Dabar tarsi populiaru manyti, kad aktorius neprivalo aukotis. Na, gal ir neprivalo, bet kai pats sau atrodo „fainas“, tai tiesiog baisiai neįdomus scenoje. O tuos save atiduodančius išsyk pamilsti.
Kūrybinės patirties sėmėtės ir kitose šalyse. Kaip iš šios perspektyvos matote Lietuvos teatrą? Ar jis, Jūsų nuomone, turi kokių išskirtinumų (trūkumų / privalumų)?
Nėra tikrų meno vadovų ir rimtų jų vizijų, pasaulyje labai rimtai žiūrima į aiškią sezono viziją, skaidrumą, konkretumą, juoba ir svarios idėjos su argumentais yra teatro veidas, na, ir šiaip tai teiktų orumo šiandienos institucijoms. Rimtose šalyse į tokias „lietuviškas“ situacijas būtų žvelgiama kaip į nesusipratimą, bet tikiu, kad čia visiems viskas patogu. Papasakosiu anekdotą. Vienąsyk parskridęs iš Berlyno, po kelių savaičių ant vieno iš Vilniaus teatrų pastebėjau identiškus plakatus, spalvas, kompozicijas, šriftus… Brangieji, kam viso to reikia? Dailės akademijoje pilna talentingų jaunuolių – juk galima kažką ir sukurti. Manau, kad tokie copy-paste reiškiniai rodo gilesnę problemą – nevisavertiškumo jausmą, tapatumo krizę.
Dėkoju už atsakymus!
