Giedrei Kaukaitei gyvenimas nepašykštėjo dovanų

Asta Andrikonytė 2019 03 21 lrytas.lt, 2019 03 19
Dainininkei Giedrei Kaukaitei sukaktys – tai nelengva akistata su savimi. Algio Rakausko nuotrauka i6 Nacionalinės filharmonijos archyvo
Dainininkei Giedrei Kaukaitei sukaktys – tai nelengva akistata su savimi. Algio Rakausko nuotrauka i6 Nacionalinės filharmonijos archyvo

aA

„Kodėl taip džiaugiamasi jubiliejais? Juk tai savotiška trauma, išpažintis sau, ataskaita. Jeigu to nedarai, gali švęsti ir dalintis tuščiomis naujienomis, kur šventei, kuo vilkėjai, kokių dovanų gavai“, - teigia Giedrė Kaukaitė, mininti kūrybinės veiklos 50-metį.

Dar šio sezono pradžioje dainininkė Giedrė Kaukaitė jubiliejaus proga apkeliavo nemažai Lietuvos miestų ir miestelių su nauju filmu apie save „Aš žinau tą smoką“, daug bendravo po šių seansų su publika. O kovo 19 d. artistė pakvietė bendraminčius į kitokį susitikimą „Apie aną ir šį laiką“ Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, kuriame ne tik pasakojo apie dainavimą ir aktorystę, operos vaidmenis ir koncertus, bet taip pat supažindino su savo esė tekstais.

Apie jus ir „aną“ laiką skaitytojams jau nemažai pasakota. O kuo šiandien gyvena buvusi scenos primadona? - paklausiau solistės.

Geriau apsieikime be žodžių „žvaigždė“ ar „primadona“. Žmonės per daug įniko dovanoti visiems titulus: kas antras šiandien maestro, kas antra - primadona. Man maestro iš dainininkų gali būti tik Virgilijus Noreika, kurį pažinome kaip mokytoją iš didžiosios raidės, o primadona -- Irena Milkevičiūtė ar Sigutė Stonytė, žiūrint koks repertuaras.

Beje, per vieną konferenciją primadonos tema Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre kviestinė pranešėja pripažino, kad primadonos titulas „operos industrijoje“ prilygsta sporto žvaigždės titului. Kaip tai tolima menui. Man buvo keista girdėti ir terminą „operos industrija“ - dar nepripratau prie jo.  Kai pati dirbau teatre, viskas čia buvo tiesiog idealizuojama.

Grįžtant prie jūsų klausimo, aplinkui vyksta tiek įvairiausių renginių, kad neįmanoma visur suspėti. Štai užvakar Muzikos akademijoje ant sienos suskaičiavau 33 renginių afišas!

Stengiuosi pastebėti ir išsirinkti tikrus dalykus. Tarkime, neseniai patekau į bendraminčių sambūrį Vilniaus Čiurlionio namuose, atėjusi į susitikimą su Valentinu Masalskiu. Čia buvo viskas tikra - jokių plakatų ir vėliavų. Nedidelis butukas buvo pilnas jaunų žmonių.

Pastaruoju metu esu didelė dramos teatro fanė. Tris kartus per kelis pastaruosius mėnesius buvau  Rimo Tumino režisuotame spektaklyje „Balaukiant Godo“ su Arvydu Dapšiu, Andriumi Žebrausku ir Mindaugu Capu pagrindiniuose vaidmenyse. Šis spektaklis man - šventų kriterijų išsaugojimo pavyzdys. Gyvuoja jau beveik 20 metų, bet visiškai nesensta - tik gerėja.

Kaip religingam žmogui sekmadieniais reikia nueiti į mišias, taip man tuos 20 metų „Balaukiant Godo“ yra tarsi lakmuso popierėlis, savęs patikrinimas. Kas kartą po šio spektaklio pasidžiaugiu ir persižegnoju, kad tikri dalykai dar tebėra.

Jūs pati gana anksti - prieš 22 metus - pasitraukėte iš scenos. Ar buvo sunku su tuo susitaikyti, gyventi be scenos?

Jei nesiruoštum pasitraukimui, tai tikrai būtų didelė tragedija. Aš ruošiausi. Stebėjau, kaip sekasi nueiti nuo scenos kitiems, ypač dainininkėms ir dramos aktorėms. Mačiau jų kulminacijas ir kas buvo po jų. Mačiau, kas galbūt nepastebėjo, kad turėjo nueiti. Balsas yra gyvas ir neamžinas. Kai pajunti jį atsitraukiant, prarandant klusnumą, negali apgaudinėti savęs ir žmonių.

Man nueiti nuo scenos labai padėjo pedagoginė veikla. Išsisakymas klasėje teikia didelį moralinį pasitenkinimą, nors ir neprilygsta spektakliui ar koncertui. Kita vertus, jei gyvenime yra tik darbas ir nežinai, kaip gyventi, jei nedirbi, labai ne kas.

Iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos pasitraukėte savo noru, atidavusi jai 32 metus. Ar vėliau nesinorėjo čia sugrįžti?

Prieš kurį laiką buvau pakviesta vesti akademijoje interpretacijos kursus. Tada pajutau, kaip stipriai pasikeitė laikai ir studentų lūkesčiai. Šiandien jie nebelinkę „gaišti“ laiko gilindamiesi į interpretacijas, nori trumpų ir aiškių receptų, kaip kuo greičiau viską „padaryti“ ir kur nors svetur iškeliauti.

Tiesa, kartkartėmis ir dabar man paskambina jauni žmonės prašydamiesi į konsultaciją.  Susitinkame nepriklausomoje teritorijoje - Mokytojų namuose arba Kino, teatro ir muzikos muziejuje.

Tačiau pagrindinis mano užsiėmimas dabar yra susitikimai su pačia savimi ir savo personažu gyvenime. Čia negali vaidinti, turi būti savimi, ir tai nėra paprasta. Sukaktys duoda progą atsigręžti atgal ir pasvarstyti, kaip gyvenai, ką planavai, kokias svajones bei lūkesčius puoselėjai, o kas įvyko iš tikrųjų.

Nežinau, kodėl taip džiaugiamasi jubiliejais. Tai juk savotiška trauma ir atsiskaitymas, išpažintis sau pačiam. Jeigu to nedarai, tada gali švęsti ir dalytis tuščiomis naujienomis, kaip dabar įprasta, apie dovanas, kur šventei, kuo vilkėjai ir panašiai.

Jums turėtų būti labai ramu po kelionių per Lietuvą - įsitikinote, kaip žmonės jus prisimena ir myli

Šis gyvenimo tarpsnis man buvo labai netikėtas. Kelionės prasidėjo nuo atsitiktinio pakvietimo atvykti į Pakruojį. Vėliau apie tai nugirdo Kupiškis ir Panevėžys - nuvažiavau ir ten, o po to - dar į Kauną, Plungę, Palangą, Sedą, Joniškį, Telšius, Viekšnius.

Seniai buvau mačiusi Lietuvą iš taip arti bei kupinas lūkesčių, susmeigtas į mane žmonių akis. Seniai  bejaučiau auditorijos siunčiamus impulsus. Pajusti tą emocinę apykaitą - didelė laimė. Įvykdavo kažkoks stebuklas, - lyg būtų susirinkę tos pačios kraujo grupės žmonės. Po filmo ilgai kalbėdavomės. Paaiškėjo,  kad Viekšniuose yra Biržiškų vardo draugija, Palangoje išgirdau apie Lietuvai pagražinti draugiją. Žmonės buriasi, susitelkę kažką veikia, gražina. Kai užtinki gyvus syvus ir prie jų prisilieti, tarsi atkapstai savo šaknis, pasitikrini pulsą, - pajunti, kad gyvenimas tęsiasi.

Aš tikriausiai norėjau būti žvaigždė arba pati geriausia - be šito negalėtum eiti dainuoti. Bet realybėje gavau neįkainojamas gyvenimo dovanas. Tokia dovana buvo ir muzikos pažinimas per lietuvišką repertuarą, kurį dainavau, nors nebuvau to numačiusi, tam pasirengusi. Dainuodama lietuviškus kūrinius subrendau kaip žmogus. Aišku, ši muzika mane įtraukė natūraliai, nors ir neplanuotai. Džiaugiuosi, kad turėjau tikrą ryšį su tautos šaknimis, nes mane taip užaugino.

Augote kaime?

Mane augino seneliai Plungės miesto pakraštyje. Mano tėvas, Lietuvos kariuomenės karininkas, kalėjo lageryje už ryšius su miškiniais. Iš tėviškės - Prūsalių kaimo - išvyko ir mama, nes likti ten mums buvo pavojinga. O tėvas sugrįžo tik Stalinui mirus, po amnestijos. Visai neseniai perskaičiau jo bylą Ypatingajame archyve. Ilgai negalėjau tam ryžtis, nes dažnas šiandien pelnosi iš svetimos kančios, darydamas save herojumi. 

Prieš porą metų man pasirašė tekstas „Mano Eldoradas“ apie tą tėviškės lopinėlį - Prūsalių kaimą prie Plungės. Tai buvo tarsi sugrįžimas ten ir leidimas sau pačiai pasikuisti po atminties archyvus, atsigręžti ir į visus kitus įvykius, į sutiktus ir pažintus žmones. 

Taip tuose prisiminimų archyvuose ir kuičiuosi. Neskubu, nes tai toks saldus malonumas.

***

Giedrė Kaukaitė 10 metų atidavė LNOBT, po to 20 metų buvo Nacionalinės filharmonijos solistė, 1977- 2009 m. dėstė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

Jos sceninė karjera vadinama lietuvių kamerinės muzikos „aukso amžiumi“. Dainininkė  kūrė ir įtvirtino lietuvių vokalinės muzikos atlikimo tradiciją. Kūrinių jai parašė ir dedikavo F.Bajoras, E.Balsys, O.Balakauskas, J.Bašinskas, A.Bražinskas, V.Jurgutis, J.Juozapaitis, V.Juozapatis, J.Juzeliūnas, B.Kutavičius, F.Latėnas, A.Martinaitis, V.Paketūras, A.Rekašius. M.Urbaitis, R.Žigaitis. 

Giedrės Kaukaitės prisiminimai publikuojami savaitraštyje „Literatūra ir menas“.

lrytas.lt

Salonas