Jolanta Garnytė-Jadkauskienė
Jauna aktorė Agnieška Ravdo nenustygsta vietoje, tai ne tik jos temperamento bruožas, bet ir profesinė kasdienybė. Vilniuje gyvenanti aktorė dažnai važiuoja į Kauną, nes įpusėjo pirmąjį sezoną kaip Nacionalinio Kauno dramos teatro trupės narė. Agnieška laukiama ir Juozo Miltinio teatre, vaidina Oskaro Koršunovo spektakliuose. Ir vis dėlto pokalbis sukasi apie kūrybinį alkį ir profesinius lūkesčius.
– Ar svarbu jauniems aktoriams priklausyti konkrečiam teatrui, būti trupėje?
– Manau, pradžios taškas reikalingas. Akademijoje (Lietuvos muzikos ir teatro akademija. – Red.) esame pratę intensyviai dirbti su dėstytojais, jaučiamės saugūs juodoje erdvėje, kur repetuojame nuo ryto iki vakaro ir esame nuolat kryptingai vedami į priekį. Po ketverių metų, kai užsidaro akademijos durys, lieki su mažytės patirties, norų ir ambicijų prikauptu bagažu. Tuomet su didžiule jėga smogia mintis: „O jeigu niekam manęs nereikės?“ Tokios mintys ilgainiui palaužia jauną žmogų. Mano kursui pasisekė, nes po studijų visi nuvažiavome į Panevėžio teatrą. Teatro praktika atskleidė mums daug naujų profesijos pusių, privertė kitu kampu pažvelgti į realybę, kuri, pasirodo, ryškiai skyrėsi nuo mūsų studentiškų įsivaizdavimų. Todėl buvimas trupėje, bent jau iš pradžių, yra puikus ramstis.
– Konkrečiame teatre atsiranda ir konkretūs vaidmenys, užimtumas. Bet yra galimybė sulaukti pasiūlymo iš kito teatro, režisieriaus prisijungti prie įdomaus projekto. Štai tuomet gali iškilti pasirinkimų dilema.
– Jei kiekviename žingsnyje svarstysi, kas būtų, jeigu būtų, galiausiai neatlaikytum įtampos ar trypčiotum vietoje laukdamas kažko, kas nežinia, ar ateis. Mano nuomone, svarbu kiekviename gyvenimo, profesijos etape išsikelti tikslus, nusistatyti uždavinius – ko noriu iš kiekvieno jų. Kryptingai jų siekti, nesiblaškyti, nes pagundų, abejonių, patarimų ir pamokymų visada bus. Fiodoras Dostojevskis yra pasakęs: „Jeigu siekdamas tikslo pakeliui pradėsi stabčioti ir mėtyti akmenis į kiekvieną lojantį šunį, tai tikslo niekada nepasieksi“.
Pirmąjį sezoną NKDT nusprendžiau mokytis naujų dalykų. Kauno teatras – nuostabi vieta augti, tad nevaržau savęs abejonėmis. Svarbiausia visą laiką judėti į prieki, dirbti, maksimaliai išnaudojant kiekvieną galimybę. Kartais baisesnis klausimas yra ne tai, ar kažko nepraleidau, ar teisingai pasirinkau, o ar tame, kame esu, padariau viską, ką galėjau geriausia. Kita vertus, visada gali visko atsisakyti, atsisėsti ir laukti, bet šioje profesijoje laukimas tai – kerpė.
– Vadinasi, reikia nesikuklinti ir pasisiūlyti vaidmeniui?
– Kartais svarstau: ar patys priimame sprendimus, ar likimas taip sugalvoja? Laukti ar pasisiūlyti? Manau nėra teisingo ar neteisingo varianto, – viską lemia charakteris. Jeigu reziumuodamas savo pasiekimus nesi patenkintas, nesijauti išsipildęs, paaugęs – reikia kažką keisti, išlipti iš komforto zonos ir paimti likimą į savo rankas. Tokiam žingsniui reikalinga drąsa, užsispyrimas. Jeigu nesi toks ryžtingas, tada tyliai ir ramiai dirbti savo darbą, vildamasis ir tikėdamas, kad ateis tavo laikas.
– Jūsų kurso dėstytojai – Velta ir Vytautas Anužiai. Kokį profesinį skiepą gavote iš jų?
– Patį vertingiausią – pagarbą darbui, meilę teatrui. Atėjome maži, pasimetę. Netrukus supratome, kad darbas yra vaistas nuo visų baimių ir nepasitikėjimo. Žmonės dažnai imituoja darbą, saugo save, prisigalvoja tūkstančius pateisinimų, kodėl jie kažko negali, nesugeba, užuot tiesiog idėję pastangų. Jie nuolat skundžiasi, kad juos apgavo likimas. Tie, kurie dirba atsidavę, negailėdami savęs, neskaičiuodami valandų, daug ką paaukodami ir daug ko išsižadėdami, užmiega ramia sąžine, kad per dieną atidavė save visą, ir tegu nors per mažą žingsnelį, tačiau priartėjo prie tikslo. Dėstytojai įskiepijo būtent šį mąstymą.
– O kaipgi konkurencija trupėje? Ilgametis Kauno dramos teatro aktorius Algimantas Masiulis jaunimą ironiškai apibūdindavo „duobkasiais“.
– Konkurencija yra neatsiejama bet kurios veiklos dalis. Ji turi dvejopą poveikį: skatina progresą arba tave suvalgo. Stengiuosi šį veiksnį visada paversti privalumu – varomąja jėga. Smagu aplink save matyti žmones, į kuriuos norisi lygiuotis, norisi siekti jų meistrystę, įvaldyti techniką. Jei šioje profesijoje pasidaro ramu ir patogu – atsargiai! Todėl sveika konkurencija, vedanti į garbingą tikslą, visada sveikintina.
– Išoriškai gležnos mergaitės pečiai atlaiko sunkiasvorius vaidmenis: Nelės Dostojevskio „Pažemintieji ir nuskriaustieji“, Ninos iš Antono Čechovo „Žuvėdros“. Teko režisierius įtikinti, kad esate dramatinė aktorė, ar tai nutiko natūraliai?
– Mūsų profesijos sudedamoji dalis yra gebėjimas įtikinti. Atliekdamas bet kurį vaidmenį, aktorius susiduria su tais pačiai reikalavimais: įtikinti žiūrovą, kad jo vaidinamas personažas, jo istorija, gyvenimas, emocijos – tai jis pats. Kitas aspektas – tipažai. Žmogaus prigimtis įvairialypė, mumyse slypi visas blogis ir gėris, tik skirtinga aplinka, gyvenimo sąlygos, įvykiai lemia, su kuria mūsų prigimties puse, tamsiąja ar šviesiąja, esame susipažinę labiau. Todėl vieni vaidmenys aktoriui artimesni, kiti sunkiau įveikiami. Čia mus stebi akis iš šono – režisierius, kuris mato, ar prigimtis, dvasiniai įrankiai padeda atskleisti autoriaus aprašytą personažą, ar ne. Nelės ir Ninos personažai yra labai artimi mano pasaulėjautai, pasaulėžiūrai. Nelės vidinė stiprybė, nesusitaikymas su žmogaus tuštybe, su dvasios impotentais, kova už meilę. Ninos personažas turi veržlumo, begalinio tikėjimo, kuris man gyvenime yra esminis atsvaros taškas. Visi šitie sutapimai padovanojo man laimę suvaidinti tuos personažus.
Jūsų įsijungimas į Oskaro Koršunovo režisuotą ir sėkmingai rodomą „Žuvėdrą“ ir „Įstabiąją ir graudžiąją Romeo ir Džuljetos istoriją“ vertas atskiro pasakojimo. Vieną dieną sulaukėte kvietimo atvykti į repeticiją!?
– Prisimenant „Žuvėdrą“, tai buvo tikrai ekstremali situacija: vieną dieną vyko įvedimas į Ninos Zarečnajos vaidmenį, o kitą – išskridome į Italijoje vykusį festivalį. Tai buvo pirmasis mano susitikimas su režisieriumi Koršunovu. Suvaidinau kelias scenas, o jis priėjo ir pasakė: „Matau, kad bus“. Tuomet pagalvojau, kad dabar ne laikas koncentruotis į baimes, kurių buvo pilnos kišenės, o reikia kuo tiksliau atlikti mano personažo partitūrą, padaryti viską, kas nuo manęs priklauso. Dar pamenu, kad oro uoste kalbėjomės su spektaklyje vaidinančiu kurso vadovu Vytautu Anužiu. Sakiau jam: „Dėstytojau, aš negaliu, mano kūnas visas dreba.“ O jis patapšnojo per petį ir pasakė: „Tai ir yra valia. Turi save suimti į rankas.“ Ir tada aiškiau suvokiau, kad šiltnamio sąlygos baigėsi, kad tokia ta realybė. Po spektaklio buvo tiek daug emocijų, – norėjosi verkti ir juoktis – užplūdo didelė laimė ir didžiulis nuovargis. O paskui sužinojau, kad esu kviečiama Džuljetos vaidmeniui. Galvoje sukosi klausimas: „Kaip visa tai suvokti?“. Kai pirmus kartus vaidinau Džuljetą, visą laiką kartojau sau šią frazę: „Jeigu suvoktum atsakomybę viso to, ką darai, tai greičiausiai išprotėtum.“ O kaip gi kitaip, kai vaidini vietoje aktorės, kuria žavėjaisi, nors dar tik mokaisi kažką sakyti iš scenos. Spektaklyje vaidinantys aktoriai labai gražiai „įvedė“ mus, naujokus – Lauryną Jurgelį, mane. Šios repeticijos – man kaip sapnas.
– Kauno dramos teatre nesate viena, – čia dirba ir bendrakursis Andrius Gaučas. Koks jausmas vaidinant kartu?
– Kai vaidinome diplominius spektaklius, kol dar nebuvome turėję kitų scenos partnerių, neatrodė ypatinga vaidinti su savais. Bet dabar tokia atgaiva, ramybė ir smagumas matyti pažįstamas akis! Man regis, tai didelis privalumas, kai pažįsti žmogų su kuriuo vaidini, esi prisilietęs prie jo sielos, žinai jo skaudulius, o jis – tavo silpnybes. Tada be baimės leidiesi apnuoginti savo vidų, atrodo, kiekvienas žodis įgyja daugiau prasmės ir svorio, nes žinai, kad tave supranta.
– Vienas iš jūsų debiutų NKDT – spektaklis vaikams „Solė ir močiutės“. Koks jūsų santykis su vaikų publika?
– Tai mano pirmasis spektaklis vaikams. Dažnai kartoju, kad jis sudėtingiausias ir labiausiai įpareigojantis. Vaiko neapgausi. Netgi gėdos jausmas apima, jeigu ne visiškai save atiduodi. Kiekvienas spektaklis vaikams yra naujas išbandymas.
– Viename interviu teko skaityti, kad esate sulaukusi dėstytojo pastabos: „Agnieška, nedaryk operetės!“. Kokia toji Agnieškos pusė?
– Pusė, su kuria kovoju. Viena bendrakursė sakė: „Tavo viduje penkiolika Agnieškų gyvena“. Nežinau, ar iš jaudulio, ar dėl didelių pastangų, kartais vidinis chaosas prasiveržia į išorę, -prapliumpu juoku būtent tada, kai turi stoti mirtina tyla. Arba tais momentais, kai reikia milžiniško susikaupimo, staiga viskas iškrenta iš rankų. Man tokios akimirkos iki ašarų pažįstamos. Niekada nebūna nuobodu su savimi.
– O kokia buvote vaikystėje ir paauglystėje?
– Esu kilusi iš mažo kaimelio prie Neries upės, Buivydžių Vilniaus rajone. Ten lankiau darželį, mokyklą. Man atrodė, kad visas ,,pavojingasis pasaulis“, apie kurį mus perspėja mokykloje, apeidavo aplinkkeliais ir pas mus neapsistodavo. Todėl buvau didžiai nustebusi, kai 18 metų išvažiavau į didmiestį, į Klaipėdą studijuoti režisūros, – merginos rūkė atvirai! Ilgainiui net pasidarydavo nepatogu dėl tokio mano naivumo ir ,,pasakiškos“ pasaulėžiūros. Buvau geras vaikas, tik mane kankindavo rutina – penkias minutes pasėdėti vietoje nepavykdavo. Man patiko bendrauti su vyresniais ir tai neleido „nugrybauti“ paauglystėje. Po pamokų važiuodavau į muzikos mokyklą, ryte grodavau bažnyčioje, vaidindavau teatriuke. Gyvenimas mane įstatė į rėmus, orientavo į tikslą. Net ir neturėjau laiko išsidūkti „nurautu stogu“.
– Kokių turite profesinių vilčių?
– Stebint geriausius Lietuvos aktorius man kilo klausimas, iš kur jie turi tiek jėgų, vidinės stiprybės išlaikyti tokią aukštą pačių užsikeltą kartelę? Didžiausia pagarba ištikimiems savo profesijai, jos neišdavusiems ir nepardavusiems. Ši profesija – religija, kuri reikalauja daug valios, darbo ir tikėjimo. Manau, aukščiausias aktoriaus uždavinys – taip atiduoti save, kad nenusiramintum, nepasisotintum, kad vis būtų negana, kad visą laiką degtum tuo, ką darai.
