Nelė Savičenko: teatras turi pakylėti nuo žemės

Rita Bočiulytė 2007 12 02 Klaipėda / Menas, 2007 12 01

aA

Jubiliejinį gimtadienį aktorė pasitinka su šypsena ir palengvėjimu, džiaugdamasi gyvenimo pilnatve

Nelė Savičenko: Aš studentams kartais sakau: „Nepasakok man šitų pasakų. Man 50 metų”. Nuotrauka iš www.klaipeda.daily.lt

Sunku patikėti, bet tai tiesa – viena ryškiausių Lietuvos teatro ir kino aktorių, dviejų Auksinių scenos kryžių laureatė aktorė Nelė Savičenko švenčia jubiliejinį gimtadienį. Auksinį. Jau rytoj. O poryt, sekmadienį, Žvejų rūmų mažojoje salėje ji su savo geriausia bičiule ir scenos partnere Regina Šaltenyte vaidins Pilies teatro spektaklį „Šilkas”, juo padėkodama brangiausiems žmonėms.

Tik ji galėjo taip sugalvoti: mažytė salė, jokių bilietų, kamerinis jubiliejinis vakaras ir geras laikas, slystantis kaip šilkas... Žinoma, kad visi norintys pasveikinti aktorę į jį nepateks. Betgi ją pamatyti galima ir didžiuosiuose Klaipėdos dramos teatro spektakliuose, jam ir aktorei pelniusiuose garbingus apdovanojimus, – A.Strindbergo dramoje „Kelias į Damaską”, E.E.Šmitto komedijoje „Paleistuvis”, M.von Mayenburgo pjesėje „Šaltas vaikas” arba M.Gavrano „Viskas apie moteris”.

Gerbiama, mylima, plačiai žinoma, puiki, ryški aktorė, kartu santūrus ir be galo šiltas žmogus – ją jau tris dešimtmečius išdidžiai savinasi Klaipėda. Nors N.Savičenko gimė Vilniuje. O kinas (filmavosi daugiau nei 20 filmų) ją išgarsino ne tik Lietuvoje, bet ir toli už šalies ribų. Vis dėlto studijavo ji uostamiestyje ir 1980-aisiais su Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų aktoriaus specialybės pirmąja režisieriaus Povilo Gaidžio laida atėjo į Klaipėdos dramos teatrą. Jame vaidina iki šiol. Be to, dėsto Klaipėdos universitete. Žodžiu, mūsiškė ir gana.

Aktorė tvirtino, kad 50-metis jos visai nesuglumino. Ji rami ir nekompleksuoja dėl amžiaus. Priešingai. Pastarasis dešimtmetis jos gyvenime – labai įdomūs, kūrybiški ir turtingi metai.

Repetuojate, vaidinate, gastroliuojate, filmuojatės, dėstote studentams – kaip supratau, kai tarėmės dėl interviu, – kiekviena diena užimta, suplanuota. Ar visada buvo taip, ar tik dabar Jūsų gyvenimas toks įtemptas?

– Pastaruoju metu jis labai intensyvus todėl, kad mes gi neturime namų – teatras uždarytas rekonstrukcijai. Bet spektaklius privalome eksploatuoti, toks jau mūsų darbas – juos vaidinti. O kai nėra kur čia, tai vežame visur – į visus miestus, miestelius, rajonų centrus... Ir paraleliai vyksta naujų spektaklių repeticijos. Gavau vaidmenį M.Carr dviejų veiksmų dramoje „Mėja”, kurią pas mus stato režisierius Gytis Padegimas. Be to, dabar kasdien Klaipėdos universiteto Režisūros katedroje turiu skaityti scenos kalbos paskaitas studentams. O dar ir kinas įsiterpia...

Kur šiuo metu filmuojatės?

– Dabar labai neilgai, tris dienas filmavausi – dėl to dusyk buvau Maskvoje. Ten kuriamas didžiulis, kelių dalių filmas, istorinė epopėja „Jermolovai” – apie vieną šeimą. Jų gyvenimas prasideda nuo XVI amžiaus, bet toji priešistorija labai neilga, po to jau veiksmas vyksta XX amžiuje. Mano epizodas – NEP-o laikais, porevoliucinėje Maskvoje. Aš jame – surusėjusi vokietė ir mokau vaikus... Filmą kuria režisierius Vladimiras Krasnopolskis – rusų kino klasikas, kuris filmavo „Amžiną šauksmą”, „Šešėliai išnyksta vidurdienį” ir kitus. Dabar jis jau pagyvenęs, su lazdele, mažai vaikšto, bet grupės lyderis, gana rūstus vyras.

O kaip jis Jus susirado?

– Tikrai nežinau. Man atrodo, yra toks paradoksalus dalykas... Tos moters, kurią vaidinu, vardas Greta. O Greta ir Gretchen – kažkoks stereotipas išlikęs. Manau, kad jie prisiminė „Turtuolį, vargšą” ir pakvietė.

Daugelis Jus įsidėmėjome tame A.Žebriūno filme – jis buvo ypatingas. Bet gal tik mums?

– Ir man. Todėl, kad tai buvo pirmas mano didelis filmas su dideliu vaidmeniu. Ir viskas kitaip nei teatre. Reikėjo susigaudyti, išmokti. Tuo metu buvau ką tik baigusi studijas, dar visai „žalia”. Nors tai nebuvo pirmas kartas. Mokydamasi vienuoliktoje klasėje truputėlį filmavausi A.Grikevičiaus filme „Sodybų tuštėjimo metas”. Ten buvo vienas epizodas klasėje. Po to jie dar vieną epizodą norėjo nufilmuoti, bet aš jau negalėjau, nes artėjo abitūros egzaminai, turėjau ruoštis. O filmuotis buvo labai įdomu ir visai nebaisu.

„Ir tada pradedi mąstyti, kodėl apskritai pasirinkai šią profesiją, jei negali šito padaryti”. Psichoterapeutė Rita filme „Nuodėmės užkalbėjimas”.
Kaip pirmąsyk pakliuvote į kino ekraną?

– Kaip dauguma kitų vaikų. Absoliučiai atsitiktinai. Filmo kūrėjai atėjo į mokyklą ir išsirinko.

Jums jeigu dabar tektų rinktis – kinas ar teatras – kurį pasirinktumėte?

– Neįmanoma pasirinkti. Visada būtų kažkurio vieno labai gaila. Nors aš puikiausiai gyvenau daug metų visai be kino. Aš turėjau teatrą, ir tai labai įdomu iš tikrųjų, ir nelengva, bet yra kur dėti ir mintis, ir jausmus. Nostalgija kinui buvo, bet kadangi jo tiek metų Lietuvoje kaip ir nebuvo, kažkaip susitaikiau. O dabar, kai kinas išgyvena savotišką atgimimą, vėl į jį sugrįžau su džiaugsmu. Nors nedaug tų filmų, kuriuose pastaraisiais metais teko filmuotis, – A.Puipos „Nuodėmės užkalbėjimas” ir dabar „Jermolovai”. Tiesa, dar buvo A.Juzėno „Vilniaus getas”, bet jame manęs beveik visai nematyti, liko tik šiek tiek teksto už kadro.

Ar esate suabejojusi dėl pasirinktos profesijos, savo pašaukimo?

– Yra buvę. Tai stipriai susiję su darbu, vaidmenimis. Kai nelabai tau sekasi... Žinai, kartais aktorius primena šunį – viską supranta, o pasakyti negali. Būna taip. Būna, kad ima ir užsidaro liukas. Tu viską supranti, pilnas esi, o plyšio nėra, kaip tai išreikšti. Ir tada pradedi mąstyti, kodėl apskritai pasirinkai šią profesiją, jei negali šito padaryti. Būna įvairiausių liūdnų minčių. O kai pasiseka, ir supranti, ir atrandi, kai parašytas tekstas pamažu tampa realiu žmogumi ir tas realus žmogus gali sujaudinti kitą – pradžiuginti arba nuliūdinti, – tada supranti, kad teatro misija yra truputėlį pakelti žmogų nuo žemės.

Jis gali būti net labai drastiškas. Kai kas tokiu vadina „Šaltą vaiką”. Tai chirurginis teatras. Akistata su tuo, kame tu esi. Kai neliūliuoji savęs iliuzijomis. Tokie santykiai – kaip skalpelio pjūvis. Toks teatras irgi gali būti. Ne visas, bet ir tokio reikia. Man patinka gyvas ir įvairus teatras. Kuo įvairesnis. Bet apie žmogų. Nesakau, kad teatras imasi išspręsti visas jo problemas. Bet teatras turi užduoti klausimus, teatras negali būti lėkštas, negali būti tik proginis ar pramoginis. Jis turi kelti klausimus – kodėl žmogus žemėje gyvena, kas yra mirtis, kas yra būtis, kas apskritai yra gyvenimas. Manau, tokia teatro misija. Ir aktorius, jeigu jis teatre, turi tą misiją vis dėlto pateisinti. Tai nėra lengva. Bet įdomu dirbti, darbas įtraukia, visokių minčių kyla...

Betgi kaip atlaikote tokį spartų gyvenimo ritmą, visur suspėjate?

„Nesijaučiu staiga tapusi bobule”. Ponia Terbuš spektaklyje „Paleistuvis” (Didro - Vytautas Anužis). Valentino Klimo nuotrauka
– Vis dėlto 50 metų – ne 90. Kol kas Dievas gelbėja – žodžius aš prisimenu, judu, einu. Nesijaučiu staiga tapusi bobule. Kažkaip suspėju. Didžiulis ritmas, pavargstu nuo jo, bet pavargdavau ir jauna. Nuo įtempto ritmo. Nuo kelionių, nuolatinių važinėjimų, atvažiuoji – išsikrauni daiktus, po dviejų dienų vėl važiuoji... Gal ne visiems aktoriams tas gyvenimas – toks. Bet man toks jis teko, taip man buvo. Pavargsti nuo neišsimiegojimo, nuo daugybės svetimų žmonių, nuo santykių, nuo bendravimo. Skirtingi žmonių temperamentai: vienas labai greitas, kitas labai lėtas, ir tu kantrybės neturi sulaukti, kaip jis šnekės, kaip ten kas bus...

O kaip pailsite, atgaunate jėgas?

– Kaip visi normalūs žmonės. Jeigu išsimiegu, tai ir pailsiu. Neturiu jokių specifinių būdų. Vėlgi neturiu laiko kur nors vaikščioti, medituoti gamtoje arba nueiti į kokį nors koncertą. Viskas – ekspromtu. Yra noro ir sveikatos – leki kažkur į gamtą, persikeli keltu, pavaikštai, pabūni valandą pajūryje kitoks ir vėl grįžti, ir vėl pirmyn.

Koks šeimos vaidmuo Jūsų gyvenime?

– Visada turiu sąžinės graužatį, kad kažko kaip šeimos žmogus nepadarau. Bet mes abu su vyru dirbame tą patį darbą, aš esu suprasta. Niekada dėl buitinių dalykų nesu sulaukusi jokių priekaištų. Dukrą auginti iš pradžių padėjo mama. Jai Gabrielę vos mėnesio palikau, iš Vilniaus atvažiavau į Klaipėdą ir greitai įsijungiau į diplominius spektaklius. Tai buvo laikas, kai gyvenau tarp Vilniaus ir Klaipėdos. Kai tik turėdavau laisvą savaitgalį, važiuodavau į Vilnių. Toks blaškymasis – ir labai vaiko pasiilgdavau, ir negalėjau teatro palikti, buvo pati pradžia. Bet taip yra daugeliui jaunų aktorių šeimų. Mano atvejis niekuo neypatingas. Dabar dukra turi savo gyvenimą, savo darbą, viską. Bet vis tiek mamos vaikas – susiskambiname kiekvieną dieną.

Ar lengva būti publikos mylimai, garsiai, visų atpažįstamai gatvėje?

– Gera ir malonu, kai nutinka visai netikėti dalykai, – nepažįstami žmonės išreiškia savo simpatiją, sutikę gatvėje padovanoja gėlę... Nemanau, kad jie žino apie mano gimtadienį. Ne aš viena, mes visos spektaklio „Viskas apie moteris” aktorės turime tokią gerbėją – Dianą iš Kretingos. Ji turbūt aštuonis kartus žiūrėjo tą spektaklį ir kiekvieną kartą po jo ateidavo su siurprizais mums – savo rankomis padarytomis dovanėlėmis. Pirmadienį mes vaidinom „Šilką” – ji pati surinko, įrišo „Šilko” tekstą, padarė po miniatiūrinę knygutę mums. Įsivaizduoju, kiek ji dirbo prie jų!.. Stulbina žmonės, jų gerumas, simpatija. Kitąsyk baisu jų nenuvilti. Kiekvienas susidūrimas – vis kitoks ir iš tikrųjų labai labai jaudinantis. Garsumas šiuo atžvilgiu yra labai subtilus, jautrus ir malonus.

O kad žiūri į tave, atsisuka gatvėje, ne visada malonu. Kartais mažiausiai norisi pašalinio dėmesio. Nes esu gyvas žmogus kaip ir visi kiti – su savo problemomis, blogomis nuotaikomis, ligomis... Bet kadangi žinau, kad esu viešas žmogus, neturiu teisės ir prabangos eiti ir visiems demonstruoti savo nuotaikas.

Kokios žmonių savybės Jums patinka ir kokių nemėgstate?

– Nemėgstu susisvarbinusių. Man tai komiškai atrodo. Galbūt santūrumas, saiko pojūtis yra vertybė. Kuklumas aktoriui – priešinga tam, ko reikia. Jis nelabai teatre padeda. Netgi sakoma, kad tai pirmas žingsnis į nepopuliarumą. Savo personažu, savo vaidmeniu tu negali būti kuklus. O gyvenime man patinka humoro jausmas ir žmonės, kurie jį turi. Patinka neįžeidūs, tolerantiški. Dešimt Dievo įsakymų – štai visos vertybės.

„Esu batomanė, batų man niekada ne per daug”. Scena iš spektaklio „Šaltas vaikas”. Nuotrauka iš www.kldteatras.lt
Kaip manote, ar turite silpnybių? Su jomis kovojate?

– Kaip ir visi. Nepatinki sau tingėdamas, nes nieko nesuspėji, tai tada eini, puoli ir darai, ir bari save, ir auklėji, ir mokai. Nieko ypatingo aš neturiu. Visi žmonės taip daro.

Grynai moteriškai... Esu batomanė, batų man niekada ne per daug. Save stabdau visą laiką, bet ką padarysi, taip yra, negaliu gi tų pačių batų prie visko autis.

Skanumynų irgi neatsisakote, ar tenka save kažkaip riboti, kad išsaugotumėte gražią figūrą?

– Tenka. Tokia profesija, kitaip negalima. Be to, labai soti aš jaučiuosi blogai. Nieko specialiai neatsisakau. Jeigu kažkur išvažiuojame su spektakliu, būna, kad visą dieną nepavalgau, prieš spektaklį, suprantama, – irgi, o po jo sugrįžusi namo alkana kaip vilkas, žinoma, kad kertu iš peties viską, kas yra. O šiaip nėra nieko, ko negalėčiau atsisakyti. Tereikia nusiraminti ir pagalvoti, pasvarstyti, – o jeigu ne, tai ką?..

Ar amžius Jums – problema?

– Kai man suėjo 40 metų, buvo tokia apatija, vos ne depresyvi nuotaika – viskas, jau senatvė! Laimė, ji labai greitai išsisklaidė. O dabar man žymiai lengviau ir geriau. Pajutau, kokia laimė būti adekvačiai savo amžiui. Tai visiškai manęs netrikdo. Net savotiškai įdomu. Kažkoks kitas amplua. Aš sau pati kitokia. Būtent tokio amžiaus. Aš jį pradedu suvokti. Aš studentams kartais sakau: „Nepasakok man šitų pasakų. Man 50 metų. Aš žinau, kas tai yra”. Taigi viskas gerai.

– Kodėl šventiniam vakarui pasirinkote būtent „Šilką”?

– Todėl, kad tas spektaklis man labai brangus ir mielas. Jis gyvuoja jau septynerius metus. Be to, norėjau, kad tai būtų uždaras vakaras, ne viešas renginys. Vis dėlto tai gimimo diena, o ne kūrybinė ataskaita. Todėl mažoji salė, kamerinė erdvė, tik septynios eilės kėdžių, ir jokių bilietų. Sulaukusi tiek metų aš turiu daug kam už daug ką padėkoti. Todėl noriu surinkti tą vakarą būtent tuos žmones. O kiti... Aš gi niekur nepražūsiu, bus ir daugiau spektaklių.

Salonas