Kartais reikia dievo, kuris yra DJ

Ignas Zalieckas 2022 10 19 7md.lt, 2022-10-03
Scena iš šokio spektaklio „Room with a view“. A. Arago nuotrauka
Scena iš šokio spektaklio „Room with a view“. A. Arago nuotrauka

aA

Naują scenos meno sezoną atidariau Paryžiuje - Šatlė teatre (Théâtre du Châtelet) rodytu Nacionalinio Marselio baleto teatro trupės, vadovaujamos kolektyvo „(La)Horde“, šokio spektakliu „Room with a view“ („Kambarys su vaizdu“). Rugsėjo 14-osios vakarą savo paskutinius vienuolika pasirodymų su šio spektaklio trupe pradėjo ir jaunas šokėjas iš Lietuvos Dovydas Strimaitis.

„Room with a view“ - tai tikroviškas jaunuolio, klaidžiojančio reivo rūsiuose ir apleistų gamyklų griuvėsiuose, paveikslas. Iš pirmo žvilgsnio, regis, neįmanoma ištaigingos Šatlė teatro salės paversti pogrindinio vakarėlio erdve. Vis dėlto reginys apstulbina ir įtraukia. Rone kurta hipnotiška muzika ir Erico Wurtzo pulsuojančios šviesos nejučia išjudina net ir įsipatoginus parterio kėdėje. Pusvalandžio trukmės spektaklio įvadas kūną ir dvasią rituališkai įsiurbia į impulsyvaus vakarėlio atmosferą: kiekvienas šokėjas ar jų duetas veikia kaip simbolis, kaip skirtingas polius, sąveikaujantis su sau priešingu, bet skausmingai į save panašiu.

Režisūrinis „(La)Horde“ kolektyvo - Marine´os Brutti, Jonathano Debrouwerio ir Arthuro Harelio - darbas atsiskleidžia žvelgiant į spektaklį per tėkmės perspektyvą. Scenoje pasirodo jauni, skylantys, trupantys ir vėl save bandantys surinkti individai, jų įvaizdžių plėtojimas nenutrūksta, nes judesys tarsi iš naujo užrašo kartos kardiogramą. Paveikslas gilinamas pasakojant apie eroso, narkotikų ir elektroninės muzikos padiktuotos meilės plotmes, į jas įpinami asmens pasirinkimo laisvės klausimai. Taip pat pasakojimas rutuliojamas itin atvirai atskleidžiant priekabiavimo ir prievartavimo temą, kuri smogdama visa jėga tragiškai išryškėja Julieno Peisselio scenografijos kontekste.

Kyla klausimas: ar seksas gali būti šiuolaikinio individo skausmo išraiška? Šios samplaikos ašimi tampa emocinės priklausomybės problema, kuri popkultūroje dar įvardijama „toksiškais santykiais“, o kalbant apie „(La)Horde“ spektaklį teisingiau būtų sakyti „apatiška betono erotika“. Jausminė ir veiksminė kūrinio amplitudė veda nuo neadekvataus, nevaldomo, bet švelnaus kritimo į dar nematomą prarają iki emocinio ir fizinio smurto. Krytis, pripildytas protesto, atskleidžiamas unikalioje scenoje, kurioje susipina vidurinio piršto gestas, tradicinis baleto judesys, barokinė muzika, techno ir atmosferinės vibracijos, taip apeliuojant į šiuolaikinę Prancūzijos kultūrą ir jai priklausančius jaunus žmones, bandančius nusipurtyti klasikinio, XVII-XVIII a. laikotarpio kultūrines dulkes. Vis dėlto, kad ir kokia niūria, urbanistine distopija atsiduotų šis kūrinys, jame egzistuoja viltis - nušvitimas įvyksta skambant Rone kūriniui „Human“. Jį atlieka dievas - DJ.

Agresyvaus ir švelnaus judesio derinį įgalina gigantiška, betoninė scenografija. Ji nukelia į chaotiškus vakarėlius rūsiuose, kuriuose dulkės, alkoholis ir kūno skysčiai tampa gličia mase, pritraukiančia kiekvieną atėjusįjį prie trupančių šokio aikštelės grindų. Didžiuliai seno fabriko griuvėsiai įvadinėje spektaklio dalyje tampa pavadinime numanomu langu, leidžiančiu suprasti, kad pro jį matomas vaizdas esame mes, gyvuliai, žmonės, individai, amebos, - subjektai, veikiantys tarsi impulsyvūs eruditai. Būtent frazė „impulsyvus intelektualumas“ tiksliausiai apibūdina šį spektaklį. Vis dėlto neįtikėtinų gabaritų urbanistinė scenografija leidžia išgyventi destrukcijoje besiformuojančios konstrukcijos pojūtį. Vėliau pastato griūtis suteikia viltį, kad griuvėsiuose gali užgimti nauja, postžmogiškoji gyvybė. Pagrindinis jos bruožas - gebėjimas savyje talpinti asmenines ir praeities kartų traumas bei tuo pat metu mylėti. Scenografinis betonas savo dydžiu leidžia nujausti mažąsias tragedijas, kurios individui suteikia galimybę išlikti žmogumi.

Spektaklio choreografija sujungia atsakingą improvizaciją su apgalvotu ir tikslingu judesiu. Įdomu ir tai, kad šokis vyksta keliuose scenos lygmenyse, taip ją užpildant ir nesusitelkiant tik į vieną veiksmą.

Dovydas Strimaitis leidžia žiūrovui grįžti į save ir stebėti, reflektuoti bei dekonstruoti šokėjo kuriamo vaidmens esybę.

Spektaklis „Room with a view“ parodo, kad trūkinėjančių jauno žmogaus sąmonės jungčių ritmas yra jo gyvybės įrodymas. Pulsas ir impulsas pabrėžia jo norą gyventi be skausmo. Deja, kartais tai neįmanoma. Todėl reikia reivo, kuriame dievas yra DJ.

7md.lt

Užsienyje