Rugsėjo 8-11 dienomis, Ispanijoje, po dvejų pandemijos ir apribojimų kupinų metų, vėl nugriaudėjo festivalis „FiraTàrrega“. Tai vienas didžiausių gatvės teatro festivalių Europoje ir visame pasaulyje, kasmet per keturias dienas sutraukiantis ne vieną dešimtį tūkstančių lankytojų iš Ispanijos ir svetur. Šiemet jame dalyvavo daugiau kaip 60 trupių, parodyta daugiau kaip 300 spektaklių, kurie kelioms dienoms pavertė nedidelį Tàrregos miestelį Ispanijos pietryčiuose didžiule gatvės teatro scena po atviru dangumi.
Kaip teigia festivalio organizatoriai, rengiant šių metų programą, stengtasi grįžti prie jau visiems gerai pažįstamo formato, tačiau panaudojant ir per pandemiją įgytą patirtį. Paskutinius dvejus metus festivalis buvo rengiamas daug mažesniu masteliu ir skirtas tik performatyviųjų menų profesionalams: atlikėjams, trupėms ir prodiuseriams, nes šio festivalio pirminis tikslas išliko nepakitęs – tai partnerysčių kūrimas ir naujos produkcijos inspiravimas, reikšmingiausių darbų pristatymas ir jaunųjų menininkų kūrybos skatinimas. Prioritetas – gatvės teatro pasirodymai, tačiau festivalyje pristatomi ir spektakliai teatro erdvėse. Stengiamasi atrasti balansą tarp scenos meno disciplinų ir lygiavertiškai pristatyti teatrą, šokį ir cirką. Tuo pačiu stengiamasi tiksliai atspindėti ispanišką, katalonišką ir tarptautinį kultūrinį kontekstą.
Šis festivalis dažnai tampa inkubatoriumi ir tikslingo kūrybinio kelio pradžia. Kaip pavyzdį galima paminėti Lietuvos gatvės teatro gerbėjams jau puikiai pažįstama trupę „Kamchàtka“, kuri yra pristačiusi savo spektaklius „Kamchàtka“ ir „Fugit“ Kaune organizuojamame festivalyje „ConTempo“. Šios trupės spektaklis „Alter“ šiemet buvo apdovanotas prestižiniu Ispanijos teatro prizu MAX už geriausią gatvės teatro spektaklį. Šiemet „FiraTàrregoje“ trupė atšventė savo 15 metų gimtadienį, nes būtent šiame festivalyje 2007 m. jie pirmą kartą pristatė spektaklį „Kamchàtka“, kuris atnešė jiems tarptautinį pripažinimą.
Festivalio organizatoriai taip pat atskleidė, kad kuriant festivalio programą visada ieškoma spektaklių, kurie keltų ir atspindėtų specifinės vietos ir identiteto klausimus, reflektuotų globaliai svarbias temas. Čia būtų galima paminėti Lietuvoje taip pat jau žinomos trupės „Dyptic“ (šiemet Vilniuje pristatyta festivalyje SPOT) spektaklį „Mirage (un jour de fête)“ – kurio scenografiją įkvėpė pabėgėlių stovykla „Balata“. Publika tapo šio spektaklio scenografijos dalimi, o atlikėjų šokiai ir kylanti spektaklio įtampa prasiveržė visuotiniais šokiais bei įtraukė visus žiūrovus prisijungti judesiu prie savotiško „šokio maišto“. Trupės „Projecte Ingenu“ spektaklis-instaliacija „Diena, kai numirė paskutinė panda“ bei menininkės Ados Vilaró spektaklis „S.O.S.“ taip pat kėlė globaliai aktualias temas apie besikeičiantį klimatą ir žmogaus ryšį su gamta, tačiau pasirinko visiškai skirtingas formas. Ada Vilaró įtraukė vietinius gyventojus pasidalinti savo patirtimis performanso metu, „Projecte Ingenu“ pakvietė pasinerti į distopinę instaliaciją. Tai tapo savotiška meditacija, kurioje vaizdus papildė pasakojimas, girdimas per ausines.
Viena svarbiausių pamokų, kurią per pandemiją išmoko organizatoriai, yra tai, kad gatvės teatras gali būti atliekamas ir stebimas tik gyvai, dalyvaujant žiūrovams. Kitaip atlikėjai nesukuria reikiamo ryšio ir dalyvavimo efekto, stebėti pasidaro nuobodu (jeigu žiūrima per ekraną). Tai ypač gerai juntama žiūrint tokius gatvės teatro spektaklius kaip Guillemo Vizcaino spektaklis „Poi“ (trupė „D´es Tro“), trupės „1 Watt“ spektaklis „Tales of Noon“ ir spektaklis GLUBS (kompanijos „Nacho Vilar“ ir „Yllana“ koprodukcija).
Spektaklyje „Poi“ atlikėjas-personažas, atklydęs lyg iš senovinio Viduržemio jūros regiono kaimelio, rūpinasi ir renka į ropes panašius objektus, kurie iš tiesų yra visiems gerai pažįstami sukučiai „vilkeliai“. Įtraukdamas publiką, jis sėkmingai kuria spektaklio dramaturgiją, kuri leidžia palaipsniui sunkinti atliekamus triukus su sukučiais.
Trupės „1 Watt“ spektakliui „Tales of Noon“ taip pat ypač svarbus publikos buvimas šalia. Šią trupę sudaro du vyresnio amžiaus atlikėjai, kurie pasakoja savo gyvenimo istoriją, šioji geografiškai nusidriekusi per visą Europą. Jie matė viską: gražiausias ir labiausiai šokiruojančias vietas, liudijo svarbius istorinius įvykius, be to, buvo etapų, kuomet patyrė skurdų gyvenimą. Tačiau jų neverbalus pasakojimas judesiu ir šokiu yra labai šviesus: jie kvietė išsilaisvinti ir džiaugtis gyvenimu net ir sulaukus solidaus amžiaus, priminė, kaip svarbu nepamiršti linksmintis ir žaisti. Jų sukurta spektaklio kulminacija išaugo į atlikėjų ir publikos šokius degalinėje.
Spektaklis, skirtas visai šeimai, GLUBS tapo įdomus žiūrėti vien tik dėl žiūrovų reakcijos: vaizduojami keturi disorientuoti jūreiviai, kurie pakliūva į komiškas situacijas ir vis įsivelia į beprasmes kovas – jie buvo audringai palaikomi žiūrovų ir tapo tikra pramoga visiems, nepaisant to, kad jų atliekami triukai buvo šiek tiek paviršutiniai ir nuspėjami.
Festivalį puikiai papildė vienoje miestelio aikštėje įsikūrusios teatrinės instaliacijos, skirtos vaikams ir visai šeimai. Trupė „La Cresta“ pristatė interaktyvią instaliaciją „Orkestronia“: tai 12 keistai atrodančių skulptūrų, pagamintų iš antrinių žaliavų, kurios reprezentavo orkestre sutinkamus instrumentus – būgnus, arfą, smuiką ir kt. Įdomiausia, kad užsidėjus prie jų prijungtas ausines buvo galima suprasti, kad šios netikėtai atrodančios skulptūros kuria garsus, kurie labai primena tikrus orkestro instrumentus. „Theatre de la Toupine“ fantastinė kinetinė mašina „Boule de neige“ sukėlė nuostabą visiems ją apžiūrinėjantiems festivalio dalyviams. Jos viduje ne tik sukosi daugybė figūrėlių ir gyvūnų, kuriuos galėtume sutikti slidinėdami kalnuose, bet ir prisiartinus prie mašinos pernelyg arti, ji pradėdavo leisti į sniegą panašius muilo burbulus.
Dar viena labai svarbi festivalio patirtis yra specialiai inicijuojami „netikėti atradimai“. Kelios trupės ir jų spektakliai būna įtraukti į programą nenurodant nei tikslios vietos, nei laiko, kur bus galima juos išvysti. Tai skatina leistis klajoti, atrasti ir susidūrus savęs paklausti: ar čia taip turi būti, o gal jau esu spektaklio dalimi? Taip netikėtai nutiko susidūrus su režisieriaus Davido Somlo spektakliu „Drift“, kuris, prisėdus pailsėti vėlyvą vakarą, ne iš karto leido atpažinti vyksmą: melodinga muzika, atrodė, kad sklinda iš artimiausio baro, tačiau aikštėje pradėjus atlikėjams judėti taisyklingomis geometrinių figūrų trajektorijomis, anksčiau ar vėliau imi sekti performanso vyksmą. Tarp netikėtų pasirodymų galima buvo išvysti ne tik judesio, bet ir objektų teatro elementus, pavyzdžiui, trupės „Grus-Crus” didžiulį, karkasinį paukštį „Petricor“, įkvėptą mito, kuris jį sekantiems žmonėms atneša lietų.
Festivalyje taip pat buvo galima pamatyti ir įdomių cirko trupių pasirodymų. Išskirti norėtųsi trupę „Circumstances“ ir jų spektaklį EXIT: scenografijos elementai priminė pilkus blokinius sovietinius pastatus, kuriuose akrobatinius manevrus atliko keturi trupės nariai. Spektaklis pasakojo apie „išėjimo“ iš tam tikro užburto rato paieškas – ketverios durys, kurios vis parvesdavo atlikėjus į pradinį tašką, tapo balansavimo ant prarajos krašto vieta. Cirko trupės „Pau Palaus“ spektaklis ZLOTY buvo visiškai kitoks – jis pakvietė žiūrovus į nostalgišką cirką po atviru dangumi, kuriame du „užsilikę“ senovinio cirko nariai stengėsi atgaivinti didžiulį mėlyną automobilį, lyg tai padėtų pasivyti nutolusias praeities šlovės akimirkas. Apiplyšęs klouno ir muzikantės duetas be galo naiviai ir nuoširdžiai pasakojo apie savo šlovės dienas, o į automobilio taisymo procesą įtraukė ne vieną žiūrovą. Nerangus, bet labai mielas klounas, spektaklio pabaigoje nustebino puikiais triukais ant lyno. Klouno suvaidintas nerangumas tik suteikė dar daugiau žavesio.
„FiraTàrrega“ gatvės teatro festivalių kontekste yra unikalus: tai labai didelis festivalis, skirtas ir teatro profesionalams, ir patiems įvairiausiems žiūrovams. Kartu tai – fiesta visam Tàrregos miesteliui, kuriam dėl festivalio kyla daugybė iššūkių (kaip ir organizatoriams kyla iššūkių dėl miestelio mažumo), tačiau per keturis dešimtmečius festivalis ir miestelio gyventojai rado būdus, kaip darniai koegzistuoti kartu ir tapo neatskiriama vienas kito tapatybės dalimi. Visus metus Tàrregoje vyksta įvairūs kūrybiniai procesai ir rezidencijos, į kuriuos visada įsitraukia miesto gyventojai, tačiau tai netrukdo ir ramiam miestelio kasdienybės ritmui, o šis visiškai pasikeičia keturioms dienoms rugsėjo pradžioje. Taip pat, labai norisi pasidžiaugti, kad ir Lietuvos festivaliai žengia koja kojon tarptautiniu ritmu bei Lietuvoje pristato aktualiausius ir įdomiausius gatvės teatro pavyzdžius, stipriausias trupes.
Publikacija yra finansuojama Lietuvos kultūros tarybos skirtos edukacinės stipendijos lėšomis.
