Pranašai iš svetimų kraštų

Aušra Kaminskaitė 2021 12 06 menufaktura.lt
Scena iš spektaklio „Dėdė Vania“, režisierius Oskaras Koršunovas (Barselonos teatras „Lliure“, 2021). Arčio Dzērvės nuotrauka
Scena iš spektaklio „Dėdė Vania“, režisierius Oskaras Koršunovas (Barselonos teatras „Lliure“, 2021). Arčio Dzērvės nuotrauka

aA

Iš užsienio atvykusiam teatro režisieriui vietiniams sukurti stebuklą yra kur kas paprasčiau nei bet kuriam savo krašto menininkui. Jei tik spektaklis netampa itin nesėkmingas (o patyrusiems profesionalams taip nutinka labai retai), į repertuarą jis įsilieja kaip stilistiškai išskirtinis darbas, paprastai atveriantis netikėtų spalvų vietinėje kūrėjų komandoje. „Kitaip nei įprasta“ visuomet palieka įspūdį - bent jau kol prie to priprantama.

Pavyzdžių ieškokime savo darže. Nepriklausomai nuo to, kokią vietą Krystiano Lupos, Erico Lacascade´o, Tomio Janežičiaus, Elmāro Seņkovo ir kitų kūryboje užima Lietuvoje statyti spektakliai, mums jie yra vienetiniai, ypatingi, neturintys analogų (kol tie patys režisieriai tame pačiame teatre nepastato dar vieno kūrinio). Daug kartų matytiems vietiniams kūrėjams, ypač ne pirmą kartą dirbantiems su ta pačia aktorių komanda, to pasiekti beveik neįmanoma - bent jau aktyvesnių teatro lankytojų akyse. Tai nėra blogai - menininkai neprivalo nepaliaujamai taškytis naujomis idėjomis ir eksperimentuoti, ypač jei atranda sau artimą ir priimtiną stilių. Svarbu suvokti, kad „kitokia“, vietiniam kontekstui nauja kūryba neretai savaime kelia spektaklio vertę.

Manau, kad panašiai turėjo nutikti Barselonoje, kur lapkričio mėnesį „Lliure“ teatre pradėtas rodyti Oskaro Koršunovo režisuotas spektaklis „Dėdė Vania“ pagal Antono Čechovo pjesę. Oskaro Koršunovo teatro viešųjų ryšių dėka sužinojome apie itin palankius tenykščių kritikų atsiliepimus, po spektaklio atsistojančią publiką, pilnas žiūrovų sales, laimingus aktorius. Pamačius spektaklį nėra kaip su tuo nesutikti: žiūrovų parteris pilnas (beje, susidaro įspūdis, kad šio teatro publika vyresnė nei daugumoje Lietuvos teatrų), po spektaklio plojama ir šūkaujama atsistojus, aktoriai džiaugiasi reakcijomis, o vietinių kritikų komentarai (bent jau pateikti lietuviškoje spaudoje) neatrodo išdidinti.

Vos įėjus į „Lliure“ teatro salę galima pasijusti kaip namie. Scenoje - Gintaro Makarevičiaus autocitatos iš neseniai Lietuvos nacionaliniame dramos teatre kartu su O. Koršunovu pastatytų „Miegančių“: langais suskirstyta stiklinė konstrukcija, kurios viršuje - ekranas, o abiejuose šonuose - po lapus numetusį beketišką medį. Stiklinė pertvara dalija sceną į dvi dalis: gilumoje matome visus Voinickių dvaro kambarius, o priešais - lauką, terasą, avansceną, į kurią išėję aktoriai kreipiasi tiesiogiai į publiką.

„Dėdės Vanios“ aktoriai veikia trijuose lygmenyse. Pirmasis ir dominuojantis - tai stikline konstrukcija atribota scenos dėžutė. Vaidyba jame remiasi psichologija, yra lengvai ironiška ir neretai iki kinematografiškumo intymi - Teleginas (latvių muzikantas Kasparas Bindemanis) mobiliuoju telefonu fiksuoja emociškai jautriausius kontaktus, kurie tiesiogiai transliuojami viršuje esančiame ekrane. Antrasis lygmuo atsiskleidžia aktoriams išėjus į terasą ar avansceną. Vaidyba čia tampa sąlygiškesnė: aktoriai atlieka choreografiškai stilizuotas scenas, monologais en face kreipiasi tiesiogiai į žiūrovus. Tokiose scenose netikėtai primityviai žaidžiama šviesomis: kaskart prasidėjus publikai sakomam monologui, žiūrovų salėje buitiškai įsižiebia šviesos, tokiu techniškai pliku veiksmu išmušant iš vėžių meniškai vientisą spektaklį.

Trečiasis lygmuo atsiveria aktoriams žengus į parterį, kur žiūrovai turėtų būti traktuojami nebe vien kaip klausytojai, bet kaip spektaklio pasaulio atstovai. Publikai bandoma sudaryti įspūdį, kad ji svarbi ne tik kaip adresatas, bet ir kaip bendruomenės dalis, tačiau, atrodo, kad ji čia pasitelkiama kaip neveiksnus partneris, kurio reakcija aktorius domina mažiau nei tolesnės sceninės užduotys. Šiuo aspektu galima manyti, kad trečiasis lygmuo pernelyg nenutolsta nuo antrojo - nebent veiksmo erdve.

„Dėdėje Vanioje“ Koršunovas, kaip paprastai, ištikimas tekstui. Todėl gerai pažįstantiems medžiagą, net nemokant katalonų kalbos, nesunku suprasti, kas vyksta scenoje. Tiesa, gali būti, kad žiūrint spektaklį be subtitrų nepavyko įžvelgti tekste galimai paslėptos spektaklio koncepcijos, nes vien scenos veiksmas to tarsi ir nepasiūlė. „Lliure“ teatre pastatytas spektaklis - tai kokybiška, estetiška, tvarkinga, vaidybos aspektu aktuali Čechovo pjesės iliustracija.

Viena netikėtesnių linijų - Jelenos Andrejevnos (Raquel Ferri) ir Voinickio (Julio Manrique) santykiai. Koršunovo spektaklyje už seno, tačiau vis dar žavaus (tokį personažą kuria Lluís Marco) profesoriaus Serebriakovo ištekėjusi moteris pačioje spektaklio pradžioje atskleidžia simpatiją Voinickiui, sekiojančiam ją po sceną įsimylėjusiomis akimis. Jų bendravimas veikiau primena ankstyvą susižavėjimą, įsimylėjimo pradžią nei abipusę kančią, kurią esame pratę matyti daugybėje „Dėdės Vanios“ pastatymų. Turbūt todėl scena, kurioje Voinickis užtinka Jeleną Andrejevną ir daktarą Astrovą (Ivan Benet) aistros įkarštyje nuskamba nepaprastai skaudžiai, tarsi tikros (o ne akivaizdžiai beprasmiškos) meilės išdavystė.

Kitas įdomus įspūdis kyla apie jau minėtąjį Teleginą arba Vaflią, kurio vaidmeniui pasirinktas išskirtinai aukšto ūgio latvių muzikantas Bindemanis. Negaliu suprasti, kokį įspūdį daro jo kalba su svetimšalio akcentu, tačiau ir be to akivaizdu, kad šiai figūrai režisierius suteikė išskirtinę funkciją (ne tik spektaklio muzikos atlikėjo, bet ir aktoriniu aspektu). Ypatingą meilę ir prisirišimą prie Voinickių šeimos ir dvaro iš pradžių deklaruojantis keistuolis ilgšis ilgainiui tampa paparaciu, telefono kamera sekiojančiu intymiose akimirkose atsidūrusius žmones, kad plačiajai publikai jas parodytų dideliame ekrane. Įtikimiausia interpretacija - tai socialinių tinklų (kuriuose labai aktyviai veikia ir spektaklio režisierius) realybė, kurioje jokia reklama, idėja, kūryba nebus įdomesnė už paviešintą ištrauką iš asmeninio žmogaus gyvenimo. Tik tai neturėtų stebinti - juk Čechovo kūryba visuomet buvo aukštinama kaip tiksliai vaizduojanti santykių vingrybes, atskleidžianti jautriausius ir atviriausius dalykus, kuriuos dauguma patiria, tačiau mažuma dalijasi. Kuo tai ne šiandieninis feisbukas, kuriame žmonės įvairiausiomis formomis prisipažįsta turį baimių ir esą netobuli?

Visi kiti sprendimai „Dėdėje Vanioje“ liudija kokybišką, normalų pastatymą - be jokių moralinių dilemų, su kuriomis susiduriame lietuviškuose Koršunovo spektakliuose. Todėl nujaučiu, kad geras ir tvarkingas pastatymas teatre „Lliure“ nesuintriguotų žiūrovų, neblogai žinančių lietuviškąjį režisieriaus kūrybos kontekstą. Turbūt todėl jis ir pastatytas ne Vilniuje, o Barselonoje - svečiame krašte, kur su vietinėmis aktualijomis dera elgtis kiek atsargiau nei namuose, kuriuose visi įvykiai priklauso tau. Čia užtenka atskleisti geriausius savo įgūdžius (šiuo atveju, pirmiausia - unikalų dėmesį kiekvienam aktoriui), kad įkvėptum teatro publiką ir bendruomenę tuo, ko jie anksčiau nėra matę.

Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Užsienyje