Neapibūdinamas šiuolaikinis Šveicarijos šokis

Šiuolaikinis šokis yra vienas labiausiai intriguojančių performatyviųjų menų. Istoriškai jis susijęs su novatoriškumu, taisyklių laužymu bei išradingumu, todėl yra nuolat iš naujo save kuriantis. Kūnas – svarbiausia jo išraiškos priemonė. Jis skleidžiasi čia ir dabar bei negali egzistuoti be publikos. Tai jam suteikia neišsenkamos energijos ir aktualumo. Tai menas, pastaruosius du dešimtmečius labiausiai prisidėjęs prie JAV, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, Belgijos, Vokietijos, Nyderlandų bei kitų šalių, kuriose ši meno šaka gerai išvystyta, visuomenių atsinaujinimo bei socialinių problemų sprendimo. Šiuolaikinio šokio intriga ta, kad, viena vertus, jis yra sudėtingas, reikalaujantis didelių žiūrovų pastangų – kantrybės, erudicijos ir fantazijos. Kita vertus, dėl kūniško ir socialinio aspektų jis yra arti kiekvieno mūsų, suvokiamas daugiau juslėmis nei protu ir sugebantis daryti permainas atskirų žmonių gyvenime bei visuomenėje. Lietuvoje turime du tarptautinius šiuolaikinio šokio festivalius, kurie kasmet pristato įspūdingą skaičių įdomių šiuolaikinio šokio projektų iš užsienio ir Lietuvos. Turime ir „Menų spaustuvę“, kuri ir ne festivalių metu siūlo šiuolaikinio šokio spektaklių. Nepaisant to, pasigirti informacijos gausa apie šią meno šaką negalime. Todėl pasitaikius progai nutariau pasidomėti meniniais, politiniais ir finansiniais šio meno ypatumais Šveicarijoje, juolab kad, galimas daiktas, vienas Lietuvos šiuolaikinio šokio festivalių šiemet pristatys keletą šveicarų trupių.

Šiuolaikinio šokio istorija Šveicarijoje nesiekia trijų dešimčių metų. Jo kūrimo bei pristatymo žiūrovams sistema dar nėra lanksti. Bet ši meno šaka Šveicarijoje yra pasiekusi aukštumų, stebina aukštas šokėjų ir choreografų lygis, jų „pasiūlymų“ (taip čia vadinami šokio spektakliai/projektai) išmonė, branda, išraiškos bei idėjos. Galiausiai Šveicarija yra kultūriškai įdomus kraštas, suskilęs į keturis kalbinius bei kultūrinius regionus. Tai juos skatina būti individualistais, gyventi mažose meninėse bendruomenėse, tačiau tuo pat metu rasti būdų nuolat priklausyti tų bendruomenių sąjungai, kurti bendrus projektus ir siekti tarpusavio supratimo.

Šokio projektas – politinis reikalas

Šveicarija – turtinga bei politiškai stabili šalis, tačiau ar finansinis gerbūvis automatiškai garantuoja visų menų klestėjimą ir sklaidą? Ne. Tam, kad šalyje gyvuotų viena ar kita meno šaka, reikia kokybiškai ją kuriančių asmenybių, jas finansuojančių struktūrų bei platforma, kurioje kūrybos rezultatai būtų pristatomi publikai. Kūrėjų Šveicarijoje visuomet užteko, lėšų – taip pat, tačiau tam, kad jos pasiektų kūrėjus, reikalinga politinė valia – sudėtingiausia grandis. Kaip pastebi kritikė Lilo Weber: „Pinigai nekuria šokio politikos, tik jai padeda“. Tradiciškai performatyvaus meno finansavimas Šveicarijoje yra skiriamas ne trupėms ar projektams, bet institucijoms – teatrams bei salėms. Tai reiškia, kad trupės, priklausančios kokiam nors teatrui, pavyzdžiui, Didžiojo Ženevos teatro (operos ir baleto) baleto trupė, kuri daugiausia kuria šiuolaikinio stiliaus pastatymus, finansavimą gauna nesunkiai. Nepriklausomiems menininkams kurti sudėtingiau. Laimė, kad Šveicarijos kantonai bei miestų savivaldybės turi didžiulę finansinę ir politinę nepriklausomybę. Ilgą laiką šiuolaikinio meno kūrėjai finansavimą gaudavo beveik vien tik iš kantonų (t.y. regionų) bei savivaldybių biudžetų ir privačių rėmėjų, tačiau tai neužtikrindavo trupės darbo tęstinumo, šokėjų algos minimumo ir nesuteikdavo jokių kitų garantijų. Todėl prieš dešimtį metų šios srities atstovai ėmė burtis į asociacijas bei profsąjungas ir daryti spaudimą įstatymų leidėjams. Prieš ketverius metus pasiekti šios veiklos rezultatai. Pagrindinė Šveicarijos kultūros politikos kūrimo institucija, Federalinė kultūros valdyba, atsakinga už Šveicarijos meno individualumo užtikrinimą, kino, vaizduojamų menų, dizaino finansavimą, bibliotekų, muziejų darbą ir kultūros paveldą bei svarbiausia meno kūrybos finansavimo institucija – Šveicarijos menų taryba – pradėjo naują projektą, pavadintą Šokio projektas.

Tai milžiniškas sumanymas, siekiantis įtvirtinti šokėjo bei choreografo profesijas kaip visavertes, apibrėžtas bei apsaugotas įstatymų. Jo tikslas – rūpintis šokėjo karjera: užtikrinti profesionalų šokėjų bei choreografų aukštąjį išsilavinimą, kūrybos bei sklaidos galimybes ir perkvalifikavimą. Šveicarijoje nėra aukštosios šiuolaikinio šokio choreografų bei šokėjų mokyklos. Šiuo metu rengiamos dvi eksperimentinės mokymo programos, pagal kurias bus pradėta dėstyti kitais metais. Jei jos pasiteisins, bus įkurta ir aukštoji mokykla (matyt, net kelios, bent jau romaniškoje ir vokiškoje dalyse), suteikianti bakalauro bei magistro laipsnius. Šokio kūrybos galimybės pirmiausia susijusios su nepriklausomų trupių finansavimu ir repeticijų salių prieinamumu. Nepriklausomų trupių veikla ir Šveicarijoje priklauso nuo choreografų, kurie privalo tapti ir vadybininkais, sumanumo. Kiekvienam projektui finansuoti jie privalo parengti detalią anketą ir kreiptis į skirtingus fondus, kurių yra daug ir kurie priklauso nuo kantono bei savivaldos. Vieni šiuolaikiniam šokiui skiria daugiau ir ilgalaikių lėšų, kiti – mažiau. Romaniškoje Šveicarijos dalyje, kur finansuojamas trupės darbas, o ne atskiras projektas, sukuriama daugiau ir geresnės kokybės šiuolaikinio šokio spektaklių nei vokiškoje šalies dalyje. Ieškant lėšų projektui arba trupei finansuoti, galima kreiptis į miestų ir kantonų savivaldybes, Šveicarijos menų tarybą bei šiuolaikinio šokio asociacijas, kurios turi tam skirtą biudžetą. Kiekvienam projektui paramos prašyti galima kelių šaltinių. Šveicarijos menų taryba yra nustačiusi tokių projektų rėmimo tarifus, pavyzdžiui, rekomenduojamus profesionalių ir mėgėjų šokėjų bei choreografų atlyginimus. Repeticijų salių ieškoma individualiai. Surasti specialiai šokiui skirtą studiją nėra paprasta. Asociacijos ir žiūrovų salės, kuriose be teatro rodomi ir šokio spektakliai, stengiasi tokias studijas įsirengti. Šiuolaikinio šokio sklaida susiduria su ta pačia specialių salių nebuvimo problema. Kita vertus, beveik visos žiūrovų salės, kurios veikia tokiu pačiu principu, kaip ir Prancūzijoje, t.y. sezono repertuarą sudaro iš kviestinių įvairaus žanro spektaklių, į programą įtraukia bent šešis šiuolaikinio šokio pasirodymus. Žiūrovų salių, skirtų vien tik šiuolaikiniam šokiui, yra nedaug. Pavyzdžiui, Ženevoje – tik viena. Tai Ženevos šiuolaikinio šokio asociacijos salė, kurioje per sezoną parodoma dvylika šiuolaikinio šokio pjesių.

Svarbi Šokio projekto dalis yra Šveicarijos šokio tinklas. Tai necentralizuotas tinklas, jungiantis visas su profesionaliu šokiu susijusias institucijas – scenas, kuriose rodomi šokio spektakliai, mokyklas, universitetus, archyvus ir bibliotekas. Šveicarijos menų tarybos finansuojamo tinklo veiklą užtikrina biuras, kuris rūpinasi minėtų struktūrų bendradarbiavimu. Tinklas veikia vos porą mėnesių, tačiau Ženevos šiuolaikinio šokio asociacijos direktorius Claude‘as Ratzé jau pateikė gerą tinklo efektingumo pavyzdį. Kadangi Šveicarija yra pasidalijusi į keletą kultūrinių regionų, viename regione sukurtų spektaklių rodymas kituose yra sudėtingesnis. Nors šokio žanras išvengia kalbinio barjero, kultūrinių mainų vangumas tarp skirtingų regionų lemia tai, kad dažnai romaniškoje dalyje sukurtas spektaklis sunkiau eksportuojamas į kitus kantonus nei už nacionalinės sienos. Vieną šios problemos sprendimo būdų pasiūlė Šveicarijos šokio tinklas, kuris ėmėsi organizuoti visų norinčių Šveicarijos žiūrovų salių arba festivalių vadovų susirinkimą, kurio metu jie aptaria, kokiais spektakliais ir kaip jie galėtų keistis, taip paįvairindami savo sezonų programas ir suteikdami choreografams bei šokėjams galimybę rodyti savo darbus kitose šalies dalyse.

Paskutinis Šokio projekto aspektas yra šokėjų perkvalifikavimas – šokėjo profesinis užimtumas, baigus šokėjo karjerą. Kol kas šioje srityje dar nieko nenuveikta, tačiau teoriškai mąstoma, kad tai turėtų būti šokėjų aukštojo išsilavinimo dalis. Aukštojoje mokykloje jie turėtų būti rengiami ne tik šokėjo amatui, bet ir kitai ateities profesinei karjerai.

Ženevos šiuolaikinio šokio asociacija

Nicolės Seiler spektaklio „Pixel Babes“ („Kompiuterinės lėlytės“) nuotraukos iš Lietuvos šokio informacijos centro archyvo.

Šveicarijoje, kaip ir Prancūzijoje, norint užsiimti kokia nors nepelninga menine veikla, reikia įkurti asociaciją, instituciją, kuri turi teisę gauti finansavimą iš valstybės biudžeto. Ženevos šiuolaikinio šokio asociacija, kurios pagrindinis tikslas – suteikti platformą vietiniams šiuolaikinio šokio kūrėjams, įsikūrė prieš dvidešimt metų. Iš dvylikos sezono spektaklių keturi – užsakyti ir sukurti specialiai jiems, tačiau asociacija jų kūrėjams suteikia tik repeticijų salę, sceną ir reklamą. Visa kita trupės privalo susirasti pačios. Dauguma spektaklių rodomi visą savaitę. Tos savaitės ketvirtadienį skaitoma 45 minučių paskaita, kurios tikslas – padėti žiūrovams geriau suprasti spektaklį, o po jo galima susitikti su kūrėjais. Paskaitų lankytojai dažniausiai studentai, šokėjai ir choreografai, žurnalistai… Įspūdinga stebėti, kaip šokėjai ir choreografai vertina vieni kitų darbą, kokius klausimus kelia ir kaip tai keičia eilinių žiūrovų supratimą apie spektaklį. Profesionalai spektaklį žiūri techniškai, žiūrovai – emociškai. Po spektaklio ir pirmieji ir antrieji ne tiek klausinėja kūrėjų apie kūrybos procesą, kiek dalijasi įspūdžiais. Nors kalbama apie panašius dalykus, tačiau naudojamos skirtingos sąvokos. Kiekvieną kartą iš šių renginių išeinu nudžiugusi, pokalbio metu atradusi svarbų spektaklio aspektą, kurio pati nebūčiau suvokusi. Tokie vakarai naudingi ne tik kūrėjams, kurie galėtų savo darbus aptarti ir privačiai, bet ir publikai, kuri tokiu būdu lavinasi. Asociacija taip pat mėgina šiuolaikinį šokį diegti mokyklose. Kol kas tai tik pavieniai, individualūs bandymai, kai šokėjai dirba su atskiromis klasėmis ir mokytojais, vaikai patys kviečiami šokti pagal tam tikrus principus, o galiausiai jie pamato visą spektaklį. Prancūzijoje ir Šveicarijoje retas vaikas baigia mokyklą, nepamatęs operos ir baleto spektaklių, smulkiai nesupažindintas su jo kūrimo ypatumais. Būtų gerai, kad vidurinės mokyklos abiturientai būtų pamatę nors vieną šiuolaikinio šokio spektaklį. Prancūzijoje šiuolaikinis šokis seniai dėstomas kaip fizinio lavinimo disciplina. Šveicarijoje tai dar tik tolima siekiamybė. Be to, asociacija leidžia vienintelį šiuolaikiniam šokiui skirtą romaniškos šalies dalies leidinį. Tai kuklus, nespalvotas ir nemokamas, bet turiningas ir kokybiškas, keturis kartus per metus išeinantis žurnalas. Kiekvienas numeris pradedamas analitiniu straipsniu kokia nors šiuolaikiniam Šveicarijos šokiui aktualia tema, pavyzdžiui, apie jo menines tendencijas arba politines aktualijas. Keletas profesionalų pateikia savo nuomones. Naujausiame numeryje kalbama apie tai, ar šiuolaikiniame šveicarų šokyje dar aktuali meilės tema. Meilė iš šokio domės centro yra pasitraukusi į pakraščius, apie ją nekalbama naratyviai, ji, kaip ir šiuolaikinis šokis, yra abstrakti ir kūniška. Kitaip tariant, tai „meilė krizėje“. Žurnale išsamiai pristatomi Ženevos šiuolaikinio šokio asociacijos siūlomi spektakliai, skelbimai, pokalbiai su šokėjais, choreografais, kritikais, jų portretai bei naujų knygų apie šokį recenzijos. Ženevos šiuolaikinio šokio asociacija turi ir paklausią biblioteką bei knygyną.

Koks yra Šveicarijos šiuolaikinis šokis?

Toks klausimas keliamas viename Ženevos šiuolaikinio šokio asociacijos žurnalo numeryje. Šveicarų šiuolaikinis šokis yra itin įvairus. Sunku būtų jį apibūdinti taip, kaip prancūzų, belgų ar britų šiuolaikinio šokio tradicijas, kuriose devintame ir dešimtame dešimtmetyje buvo sukurtos ištisos homogeniškos srovės. Taip yra dėl kelių priežasčių. Šveicarijoje nėra specialios aukštosios mokyklos. Šokėjai ir choreografai mokosi užsienyje. Dažnas, pavyzdžiui, Thomas Hauertas arba Anna Huber, lieka užsienyje, kiti grįžta į Šveicariją, tačiau kai kurie, pavyzdžiui, Foofwa d‘Imobilité arba Gilles Jobinas dirba ir namuose, ir užsienyje. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Jų darbuose galima pastebėti įvairių šokio mokyklų įtaką, skirtingą judesio kultūrą, erdvės suvokimą – visa tai šveicarų šokį daro gyvybingą ir įdomų. Dirbdami užsienyje, jie randa ilgalaikių bendradarbių, kurių išsilavinimas ir kilmė suteikia specifikos choreografų darbui. Kita vertus, dėl politinio stabilumo, ekonominio gerbūvio bei geografinės padėties Šveicarija pritraukia nemažai gabių menininkų iš viso pasaulio. Jų vaizduotė palieka savo įrašą šalies šokio žemėlapyje. Viena didžiausių Šveicarijos choreografių Noemi Lapzeson – argentinietė. Madride gimusi Maria Ribot ne tik ėmė statyti spektaklius Ženevoje, bet tapo Menų akademijos dėstytoja. Galiausiai šokio daugialypumą Šveicarijoje lemia šalies specifika – kalbinis bei kultūrinis barjeras. Romaniškoje dalyje kuriamas šokis yra labiau giminingas prancūziškam, tuo tarpu vokiškoje – vokiškam.

Vis dėlto koks yra šiuolaikinis šveicariškas šokis? Labiausiai į akis krinta tematika – šokio savirefleksija, mąstymas apie tai, kas yra kūniška reprezentacija ir reprezentacija apskritai. Beveik visuose matytuose spektakliuose riba tarp atlikėjų bei jų kuriamų personažų išnyksta. Tirpdomos ribos tarp realybės bei fikcijos. Nors spektaklis vyksta scenoje, o iš žiūrovų tikimasi dėmesio, tai, kas vyksta scenoje, ne visada priklauso fikciniam pasauliui. Siužetas – nepopuliarus. Net pasirinkus konkretų kūrinį, pavyzdžiui, Mary Shelley „Frankenstein“, Guilherme Botelho sukuria abstraktų spektaklį. Triumfuoja konceptualumas, tačiau aštrios kritikos, kategoriškų politinių pareiškimų nėra. Atrodo, kad visuomenės ar socialinės problemos šveicarams nerūpi. Jiems rūpi formos ir meninės visumos klausimai – įvairių menų sintezė. Žodis sintezė, šiuo atveju, reiškia ne padriką kelių menų demonstravimą vienu metu, bet prasmingą jų sąveiką. Šiuo atžvilgiu vertingi pasirodė Thomo Hauerto, Nicolės Seiler bei Nathalie Tacchellos vadovaujamų trupių spektakliai „Walking Oscar“ („Vaikščiojantis Oskaras“), „Pixel Babes“ („Kompiuterinės lėlytės“) ir „Tierce“ („Trečioji“) (pavadinimus išverčiau laisvai). Pirmajame šokėjai dainuoja savo sukurtas dainas ir pats spektaklis yra tarsi miuziklo imitacija. Neprofesionalūs, lūžinėjantys jų balsai bei gana primityvių dainų atlikimas sukuria stiprų žmogiško trapumo įspūdį ir yra vienas svarbiausių bei originaliausių meninių pjesės išraiškos priemonių. Antrajame gausiai naudojama videoinstaliacija, kuri įsiterpia tarp šokėjų kūnų, į realią scenos erdvę ir juos abu transformuoja, kurdama naujas prasmes. Paskutiniajame subtiliai ir meistriškai susipina garsas (jį sunku pavadinti muzika), poezija (naudojamas Gherasimo Lucos, skaitančio savo eilėraščius, įrašas), judesys bei skulptūra (Padrutto Tacchellos scenografija). Šokėjos tarsi išverčia poeziją į judesio kalbą ir juda kartu su garsu bei skulptūromis taip, kad jų kūnai, garsas ir skulptūros tampa vieniu. Kūnas, objektas ir garsas nusimeta savo individualumą ir lieka gyvi tik savo esme, tuo, kad yra materija. Galima pasakyti, kad Šveicarijos šokis yra kontempliatyvus ir filosofiškas. Ryškus jo bruožas yra humoras. Šios srities čempionu galima pavadinti Foofwą d’Imobilité (tikras choreografo ir šokėjo vardas – Frédéricas Gafneris). Jis šaiposi kone iš visko, ką pats daro, taip tapdamas svarbiausiu savo pajuokos objektu. Šitaip Šveicarijos šiuolaikinis šokis atrodo esant čia. Įdomu, kokia šviesa jis nušvistų, atsidūręs kitame kontekste.