Padaryta Berlyne

Ingrida Gerbutavičiūtė, Berlynas 2006 12 23

aA

Reklaminė renginio nuotrauka iš www.stylesreportberlin.com
Ketvirtasis organizacijos Tanznacht Berlin 2006 rengiamas Berlyno šokio festivalis „Tanz made in Berlin“ („Šokis, sukurtas Berlyne“) suvienijo dvidešimties Berlyno teatrų scenas į bendrą dvi savaites trukusią festivalio programą. Berlynas, tapęs menų žanrų maišymosi vieta, gruodžio 1-17 dienomis puikiai reprezentavo savo funkciją. Šiuolaikinio teatro bei šokio spektakliai, videoinstaliacijos bei performansai savo idėjomis bei turiniu iš tiesų atitiko Tanznacht Berlin 2006 meno vadovės Heikės Albrecht įvadinę kalbą,– anot jos, žodis „šokis“ senovinėje prancūzų kalboje reiškęs beprotišką elgesį. Šis sunkiai paaiškinamas elgesys atsispindėjo ne tik spektakliuose, bet ir pačiame festivalio organizavime, kuomet 40 įvairių pasirodymų stengtasi įsprausti į 17 dienų trukusį festivalį, tą pačią dieną ir tą pačią valandą rodant net kelis skirtingus spektaklius. Tiesa, kai kurie iš jų buvo kartojami net kelias dienas, tačiau noras pamatyti viską taip ir neišsipildė. Pasikliovus festivalio programėlėje pateiktais spektaklių aprašymais, kai kuriomis žymiomis choreografų ar teatro režisierių pavardėmis bei nuojauta „sulipdžiau“ savo, sakyčiau, teatro bei šokio festivalį „Tanz made in Berlin“, kurio nuotrupas čia ir pateikiu.

Poros santykiai, santykiai tarp paauglių, sekso problemos, transvestizmas, identiteto paieškos, tėviškės paieškos, tikrovės realumas, žmogaus vystymasis bei žmonijos istorija – šios ir kitos temos badytos atskleisti šokio judesiais, vaidyba, dainomis, videoprojekcijomis, pasitelkiant specialiai tam sukonstruotus aparatus ar net kuriant muziką vandeniu.

„Vandens muzika“
Pastaroji choreografo Felixo Ruckerto tekančio vandens instaliacija „Vandens muzika“ (Water music) įvardijama kaip koncertas, sukurtas dviems šokėjams, kurių kūnais tarsi specialiais laidininkais srovena vandens muzika. Tačiau šokėjai nėra vien instrumentai. Skirtingu greičiu atsukinėdami po du čiaupus, taškydami dvylikoje kriauklių prileistą vandenį bei čiuožinėdami ant linoleumo „prilytose“ balose jie lyg ir kūrė lengvu humoru grindžiamą spektaklį. Bėda ta, kad ši instaliacija ištįsto: dviejų, baltu lateksu „padabintų“ merginų filmuojami ir čia pat ant sienos rodomi kadrai atrodė tarsi be galo šalta prieštara scenos vyksmui, o abu šokėjai, taškydami vandenį į kairę ir į dešinę, panešėjo į dvi Vilnelės upėje besiturškiančias antis. Nors idėja „užkabino“, tačiau atlikimas nuvylė.

Panašiai nutiko ir su choreografės Brittos Pubelko šokio teatro spektakliu „Tėviškės dėžė. Prologas“ (Heimatkisten. Prolog). Gal net ir daugiau – nuvylė ne tik atlikimas, bet ir pati idėja, kuri festivalio programėlėje žadėjo viena, tačiau susirinkusiems žiūrovams pateikė visai ką kita. Į sceną įsitempę dvi dideles žalias dėžes vyras (Jannis Arampatzis) ir moteris (Ruth Geiersberger) šiek tiek laipiojo, sėdėjo, bėgiojo, šnekėjo bei dainavo, tačiau didesnę spektaklio dalį tiesiog nieko neveikė, o kukliai dvidešimties žiūrovų „masei“ vis teko spėlioti, ką gi tokio šie atlikėjai atsivežę į Berlyną iš savo tėviškės. Ir jei spektaklio brošiūrėlėje kalbėta apie skirtingų kultūrų maišymąsi Berlyne, tai tikroji spektaklio tema dar labiau išryškino čia glūdinčią prieštarą, nes Bavarijos žemės gyventojas Berlyne lygiai kaip ir dzūkas Vilniuje vargu ar reprezentuoja sostinės internacionalumą.

Kūno vienovės ir identiteto klausimus nagrinėjo Stefano Pentės ir Melánie Enragée instaliacija „Tu manęs nematei“ (You didn‘t see me). Pasitelkęs videoprojekciją tarsi veidrodžių karalystę Stefanas Pente čia pat nusirenginėjo ir apsirenginėjo bei iš suglamžyto popierėlio drebančiu balsu skaitė tokį visai neblogą tekstelį apie kūno vientisumą ir to vientisumo pajutimą. Instaliacijos sėkmei koją pakišo toks pat „žalias“, saviveiklą primenantis atlikimas kaip ir spektaklyje „Tėviškės dėžė. Prologas“.

Instaliacijos „Tu manęs nematei“ idėjų artumą galima buvo įžiūrėti ir Williamo Wheelerio videoperformanse „Sienos striptizas“ (Border strip). Nors trijų dalių striptizas, padailintas videoanimacija ir subtiliais juokeliais, išjudino šiuolaikinės asmenybės identiteto problemas, tačiau žaliais blizgučiais bei pūkeliais apgaubtas performansas būtų labiau tikęs šou rengiamų barų scenoms, o ne šokio festivaliui.

„Trys paveikslai be moralės”
Kadaise nuogumas profesionalioje scenoje buvo neįsivaizduojamas. Bet nuogumas pamažu skynėsi kelią į teatrus, trikdė, stebino ir gėdino, šokiravo, atsibodo, nebedomino, atgimė ir vėl triumfuoja (arba ne) šiuolaikiniuose teatro bei šokio pastatymuose. Nors nuogumas choreografo Vilhelmo Grönerio šokio spektaklyje „TOTALUS REVIU. Trijų paveikslų vakaras be moralės“ (RE(V)UE TOTAL. Ein Abend ohne Moral in drei Bildern) ir tapo vakaro akcentu, tačiau penkių vyrukų atliktas trijų dalių „choreografinis skeletas“ puikiai ironizavo baleto, šiuolaikinio šokio bei mankštos pratimų judesius. Disonanso principu kartojami judesiai šokėjų kūnus pavertė tam tikrais normuotais modeliais, kurių visgi pasitaiko kiekvieno choreografo kūryboje. Tikriausiai todėl šokėjai šoko ne ant paprastų scenos grindų, o ant plačių, į rojų nutiestų laiptų, metaforiškai simbolizuojančių galimybę išvengti banalaus savęs kartojimo. Šių metaforiškų laiptų labai linkėčiau choreografės Saschos Waltz trupei, šiame šokio festivalyje rodžiusiai anksčiau aprašytą choreografinę instaliaciją „Išvirkščiai“.

„Pasaulis paveiksluose“. Nuotrauka iš www.forcedentertainment.com
Režisieriaus Timo Etchellso ir teatro trupės „Forced Entertainment“ spektaklyje „Pasaulis paveiksluose“ (The world in pictures) nuogumas buvo naudojamas kaip vienas iš žmonijos istoriją ženklinančių elementų. Kailiais prisidengęs barbaras, per petį togą persimetęs graikas ar panašiai tuniką vilkintis romėnas tapo lėkšto humoro efektais pernelyg gausių detalių perkrautame spektaklyje. Ne tik barbarai, romėnai ir graikai, bet ir vikingai, viduramžių raganos, Napoleonas bei šeštojo dešimtmečio hipiai paverčia sceną tikru žmonijos istorijos chaosu bei patvirtina kritikų „Forced Entertainment“ trupei duotą teatro pasaulio provokatorių vardą. Panašaus stiliaus spektaklį (bendram suvokimui) reikėtų žiūrėti tik vieną kartą, nes ir to vieno – per akis, o jei bandytume jį įsprausti į formalius šiuolaikinio šokio festivalio rėmus, spektaklis subliūkštų lyg neskoningais vaidmenimis pripūstas balionas.

Panaši tematika buvo jaučiama ir trečius metus Berlyno Volksbühne teatre dirbančios amerikiečių choreografės Meg Stuart darbuose. Šį sykį choreografė pateikė žmonių santykius vaizduojantį spektaklį „Klastojimai, meilė ir kiti dalykai“ (Forgeries, love and other matters). Mylimųjų, draugų, kolegų, mokslininkų ar žmonių kaip bandomųjų triušių temas scenoje gvildeno pati choreografė Meg Stuart bei kanadietis choreografas Benoît Lachambre. Šis gvildenimas nebuvo itin lengvas veiksmas aktoriams, veikiau lėtas žiūrovų kantrybės traiškymas. Vienoje iš paskutiniųjų žmonijos vystymosi stadijų vaizduojama beždžionė (nepriekaištinga Benoît Lachambre vaidyba), lakstanti po scenoje „išklotą“ kalvagūbrį, lyg ir buvo neblogas, krizenimą sukeliantis vaizdelis, tačiau nuobodžiai ilgame spektaklyje nei įprastų, nei ypatingų šokio, vaidybos ar režisūros elementų aš neįžiūrėjau.

„Žemiau“
Kiek intymesnis pasirodė choreografų bei „Sascha Waltz & Guests“ trupės šokėjų italo Nicola Mascia ir izraeliečio Matano Zamiro, pasivadinusių „Matanicola“, dviejų dalių šokio spektaklis „Žemiau“ (Under). Puikūs šiuolaikinio šokio pagrindai, stipri kūnų kontaktų technika, vienas kito pajautimas bei nuostabi mimika lydėjo abiejuose savo išoriniu apipavidalinimu skirtingose spektaklio dalyse. Pačiomis intymiausiomis detalėmis vaizduojami vyro ir moters santykiai tapo žiūrovų lūkesčių fiasko – nepriekaištingomis moteriškomis manieromis, veiksmais ar netgi galvosena „apsiginklavusį“ Nicola Mascia pavyko atpažinti tik antroje šokio spektaklio dalyje. Pastaroji pradžioje nors ir atspindėjo vaikiškų pažaidimų su drabužiais dvasią, tačiau kūrė neabejotinai originalias ir juokingas skulptūrines kompozicijas. Abu atlikėjai apie kultūrinį, visuomeninį bei nacionalinį identitetą, įvilktą į dviejų žmonių intymumo rūbą, nuostabiai diskutavo šiuolaikinio šokio kalba.

Grynojo šiuolaikinio šokio formos atsispindėjo trupės „LaborGras“ šokio spektaklyje „Perdirbimas“ (Recycling). Spektaklio centrą užėmęs savadarbis dvirãtis aparatas, valdomas nuotoliniu pultu, tapo šokėjų judesių impulsu. Trijų atlikėjų kuriamos kompozicijos pasirodė kiek per lėkštos, o aparato sukinėjimasis scenoje kiek per ilgas ir nuobodus, juolab kad pirmųjų ir pastarojo veiksmus siejo tik maži bei dideli judesių apskritimai.

„K.B.Š.? Kas bijo šokio?“. Nuotraukos iš www.tanznachtberlin.de
Gardžiausias choreografinės „Šokis, sukurtas Berlyne“ puotos kąsnelis buvo italų choreografės Livios Patrizi moksleiviams, mokytojams bei choreografams sukurtas šokio spektaklis „K.B.Š.? Kas bijo šokio?“ (W.H.A.V.T.? Wer hat Angst vor Tanz?). Spektaklyje bei čia pat rodomame video dalyvavę skirtingų mokyklų mokiniai tapo neabejotina spektaklio ašimi, ant kurios profesionalūs šokėjai nėrė turbūt kiekvieno iš mūsų mokykloje patirtus jausmus ir būsenas: baimę, nerimą, dvejones, prievartą, smurtą, nepritapimą, kuklumą, tylumą, pasididžiavimą, džiaugsmą, norą pasirodyti, dominuoti, maištauti. Nuoširdaus juoko kupino spektaklio sėkmę lėmė ne tik nuostabūs šiuolaikinio šokio judesiai, bet ir puiki šokėjų vaidyba, nepakartojamas atlikėjos Angharados Davies balsas bei įdomi pačios Livios Patrizi režisūra. Italų kilmės choreografė ne tik šiuo, bet ir kitais anksčiau sukurtais šokio spektakliais bei pačios organizuojamais projektais kovoja už šiuolaikinio šokio kaip privalomos disciplinos įvedimą mokyklose Vokietijoje. Todėl šitą žavią choreografinę pamoką „K.B.Š.? Kas bijo šokio?“ labai linkėčiau parodyti Lietuvoje. Ir jeigu mūsų pedagogams, moksleiviams, studentams bei kiekvienam iš mūsų atsirastų galimybė pamatyti šį spektaklį, gal tuomet ir mūsų ugdymo sistemoje šiuolaikinis šokis rastų terpę, kurioje galėtų skleistis, augti ir stiprėti. O kol Lietuvoje dar badome vieni į kitus pirštais ir kreivai žiūrime į vaidinamuosius „išsišokėlius“, klausiu kiekvieno iš jūsų: kas bijote šokio?

Užsienyje