 |
| Kai aktoriai juokiasi ir verkia. Nuotrauka iš www.sfb-antike.de |
Šių metų spalio 29 dieną Berlyno publika turėjo progą susipažinti su garsaus graikų režisieriaus Theodoroso Terzopoulos spektakliu „Ajaksas – beprotybė“ (Ajax – Der Wahnsinn). Profesoriai teatrologai, teatrologijos kurso studentai, Berlyno aktoriai ar (graikų) teatrą mylintys ir juo besidominantys žmonės galėjo ne tik stebėti Antika „kvepiantį“ spektaklį, bet ir dalyvauti režisieriaus teoriniame bei praktiniame seminare „Balsai, kūnai ir antikinė graikų tragedija“. Metodai, kuriais režisierius transformuoja graikų tragedijas, jau buvo pristatyti daugiau kaip 30 institutų visame pasaulyje.
Theodoros Terzopoulos 1967 metais baigė Kostis Michailidis dramos mokyklą Atėnuose, o 1972-1976 metais dirbo asistentu Berlyno teatre „Berliner Ensemble“. 1985 metais Atėnuose įkūręs „Attis“ teatrą, Theodoros Terzopoulos ėmė plėtoti savo režisūros ir vaidybos metodus, didžiulį dėmesį skirdamas kalbai bei judesiams. „Dirbu su kūnais, o ne prie idėjų. Pačioje pradžioje sulaužau tekstą tam, kad galėčiau sukurti didžiausią susijaudinimą. Ekstazės erdvę,“ – sako režisierius.
Seminaras
Pirmoje seminaro „Balsai, kūnai ir antikinė graikų tragedija“ dalyje – kiek per daug kremzlėtas režisūros vingrybių patiekalas studentams ir gardus teorijos kąsnelis profesoriams. Theodoros Terzopoulos savo pasakojimą pradeda akcentuodamas kūną ir judesį. Anot režisieriaus, graikai kūno centru laikę tarp klubakaulių ir tarpkojo esantį trikampį, leidžiantį jiems lengvai judėti, laisvai kvėpuoti bei atrodyti šiek tiek pavargusiems. Režisieriaus sukurtoje technikoje ši kūno vieta yra judesių pagrindas: čia įkvepiama ir iškvepiama, orą „išspaudžiant“ per kirkšnis. Visą deguonies cirkuliavimą vainikuoja jogos pratimams būdingas „drakoniškas kvėpavimas“ (greiti įkvėpimai ir iškvėpimai).
Kitas svarbus Theodoroso Terzopouloso režisūros aspektas bei jo kūrybos išeities taškas – aliteracija (priebalsių pabrėžimas, ryškinimas) graikų tragedijose. Svarbiausias tragedijos akcentas, pasak režisieriaus, yra ne tragedijos veiksmas, ne aktoriaus vaidyba, o priebalsiai, jų sąskambiai bei garsumas. Juk Antikos laikais aktoriaus vaidyba maždaug 20 000 žiūrovų amfiteatrui būdavusi vos įžiūrima, todėl reikšminiai būdavę garsai, jų ypatingas skambesys. Anot Theodoroso Terzopouloso, priebalsiai graikų kalboje – tarsi dvi didžiulės kolonos, ant plonytės virvelės laikantys balsius.
Praktinei seminaro daliai ryžosi tik nedidelė jaunų aktorių grupelė, didžioji dalis susirinkusiųjų taip ir liko pasyvūs stebėtojai. Pirmojoje atsipalaidavimui skirtoje dalyje taisyklingai iškvepiant, partneriui teko „išspausti“ negerą energiją iš probleminių kūno vietų: delnų, pirštų, kaklo, galvos, alkūnių, krūtinės ląstos, diafragmos, klubakaulių, kelių, pėdų. Šiuos pratimus keitė ritmingas, sunkus basų pėdų trepsėjimas, ėjimas-bėgimas, sušildantis visą kūną, įliejantis energijos kūnui bei dvasiai. Vaizdelis vidutiniškas: vieni braukė pėdas per žemę, kai reikėjo trepsėti, kiti tabalavo viršutinę kūno dalį į šonus, kai reikėjo tik pasilenkti į priekį. Bet nereikia per daug norėti – dauguma iš seminaro dalyvių esą aktoriai, o ne šokėjai (šokėjams tokia technika gal būtų buvus kiek per lengva). Praktinę seminaro dalį užbaigė „Attis“ teatro aktoriaus Meteliso Lliaso improvizacija. Visiškai atpalaiduotas kūnas, tačiau energingas trepsėjimas kojomis, savotiška transo būsena, tačiau kartu ir didžiulis susikaupimas – ši kontrastais paremta improvizacija prikaustė seminaro dalyvius prie kėdžių bei žadėjo nuostabų vakarinį spektaklį.
Spektaklis
 |
| Aktorių rankose sušmėžuoja peiliai. Nuotrauka iš www.artcarnuntum.at. |
Spektaklis „Ajaksas – beprotybė“ – tai trijų vyrų istorija, trys Ajakso istorijos variantai, ironija, pasipriešinimas, savikritika. Sofoklio tragedija „Ajaksas“ pasakoja apie vieną iš Trojos didvyrių, apimtą žudymo manijos. Tačiau žudęs jis ne priešus, bet pagrobtus gyvulius, o vienintelis didvyrio išsigelbėjimas bei garbės atgavimas – savižudybė. Visą dėmesį sutelkęs tik į pačią svarbiausią Sofoklio tragedijos dalį režisierius Theodoros Terzopoulos sukuria nepakartojamą judesio, garsų bei ryškaus tragizmo kupiną spektaklį.
Įėjus į salę į akis krinta vienintelė scenos dekoracija – didžiulis iš juodų trapecijos formos dėžučių suformuotas kryžius scenos viduryje. Trys iki juosmens baltu gruntu ištepti vyrai savo pasakojimus pradeda dusliu juoku, peraugančiu į pamišėlišką kvatojimą bei skausmo ašaras. Spektaklio monologai bei vieno asmens atliekamos tragedijos choristų dainos yra graikų kalba, tačiau nesuprantamas tekstas visai netrukdo, net atvirkščiai – graikiškai deklamuojamas jis užburia savo skambesiu bei antikinių tragedijų sakrališkumu.
Aktorių rankose sušmėžuoja peiliai – pradedama pirmoji istorija. Kryžiaus skersiniu iš dešinės į kairę keliaujantis Ajaksas į savo pasakojimą įpina dainas, juoką bei drakonišką kvėpavimą, bauginančius judesius peiliais, didžiulio vidinio susikaupimo ir sukrečiančio tragizmo reginį. Protagonistas nežudo gyvulių, nematyti nei kraujo, nei skerdynių, tačiau orą skrodžiančių peilių garsas, ironiškas kitų dviejų aktorių juokas ir kartkartėmis nuskambanti viena ir ta pati melodija suvirpina visą kūną. Ajakso praregėjimas – tragedijos kulminacija. Save apsipylęs vandeniu, išmuštas intensyvių judesių prakaito, besispjaudantis priebalsiais bei tystančiomis seilėmis herojus nusižudo – vis duria ir duria peiliais sau į pilvą.
Antrasis Ajakso istorijos variantas tiek energijos, tiek intensyvumo požiūriu lengvesnis, čia labiau artikuliuojamas herojaus pamišimas. Ant žemės priklaupęs protagonistas kartoja jau girdėtą monologą, vienoje rankoje laikydamas trapecijos formos mėsininko kapoklę, kitoje – juodą skarą. Tokia pasakojimo galimybė – tai tarsi herojų prie žemės slegiantis jo paties tragedijos svoris. Jis vis bando ir bando atsistoti, kol galiausiai peilio ašmenyse išvysta save. Ajakso pamišimas kapoklės ašmenyse lėtai apakina kiekvieną salėje sėdintį žiūrovą.
Trečiajame pasakojimo variante dėmesys koncentruojamas į kraują, kurį simbolizuoja raudonu apmušalu išmuštas kryžiaus dėžučių vidus bei peilius keičiantys raudoni aukštakulniai. Ajaksas juda tiek atsistojęs, tiek ir atsiklaupęs ant žemės, smailianosiais bateliais badydamas dėžes, tarsi žudydamas nekaltus gyvulius. Visų aktorių rankose šmėžuojantys raudoni aukštakulniai – tai krauju suteptų rankų metafora. Šios rankos žudė žmones, šios rankos žudo gyvulius, šios rankos nužudys ir patį save. Trys Ajaksai miršta užvertę galvas į dangų, tylūs, rimti, atgavę garbę.
Ir kas išdrįstų prieštarauti, kad po tokio spektaklio išeini patyręs katarsį – dvasinį apsivalymą? Tačiau kur slypi paslaptis: genialiose Antikinėse tragedijose ar genialiame Teodoro Therzopoulos spektaklio pastatyme?
