 |
| Spektaklio „Heroinas” scena. Nuotrauka iš www.cwnorg.uk |
Niekada nepagalvotum, kad britų teatras vaikams tik šiandien išgyvena tai, su kuo Švedija, Danija ar Vokietija susidūrė prieš tris ar keturis dešimtmečius. Rodos, gilia teatro kultūra, kūrėjų kiekiu ir stabilia ekonomika apdovanota šalis turėtų būti visų įmanomų kultūros formų pioniere, tačiau teatras jaunam žiūrovui žengia dar tik pirmuosius ir labai nedrąsius žingsnius. Taip, teatras vaikams egzistuoja. Tačiau bandančių kurti ne abstrakčiam vaikui ar vaikystės modeliui, o šių dienų jaunam žmogui gretos labai retos.
Pirmuoju ryškiu įvykiu, pajudinusiu pastelinėmis spalvomis ir saldžiomis dainelėmis išgražintą britų teatrą vaikams, kritikai vadina Melvin Burgesso „Heroino“ (Junk) atsiradimą teatro scenose. Prieš aštuonerius metus paskelbtas geriausia metų knyga vaikams, nuo narkotikų priklausančių paauglių gyvenimą vaizduojantis kūrinys tapo aktyvių debatų centru. Tiesa, bandymų kažkaip sukrėsti nusistovėjusį ir nykų vaikų teatrų gyvenimą būta ir anksčiau, pavyzdžiui, 1983 m. Davido Holmano pjese „Susumu istorija“ (Susumu’s story). Tačiau Hirosimos istoriją vaikams pasakojantis spektaklis tuo metu susilaukė žiaurios kritikos. Vienas populiariausių tų dienų politikų tėvams pasiūlė geriau nevesti vaikų į mokyklą nei leisti jiems pamatyti šį spektaklį.
Šiandien kitokius spektaklius vaikams kuriantys teatrai susiduria su kiek subtilesnėmis „cenzūros“ formomis. Vaikų teatrų rinką Didžiojoje Britanijoje daugiausia sudaro keliaujančios ir nuolatinių scenų neturinčios kompanijos. Natūralu, kad dažnai joms tenka „parduoti“ spektaklį dar prieš jam pasirodant scenoje. Garantuoto finansavimo ir stabilumo neturintys teatro kūrėjai bet kokias naujoves turi derinti su pelno ir užtikrintumo siekiančiais teatrais ar kultūriniais centrais. Štai čia ir įvyksta didžioji akistata su suaugusiais. Taip, kaip teigia tarptautinio teatrų vaikams festivalio organizatorius Tony Reekie, „didžiausia problema, su kuria susiduria kitokio teatro vaikams kūrėjai, yra ta, kad suaugusieji bando savo atžalas apsaugoti nuo pasaulio, kurį patys sukūrė. Vis dėlto mažai dalykų, kuriuos vaikai gali pamatyti scenoje, yra baisesni nei tai, su kuo jie susiduria realiame gyvenime“.
 |
| „Axis Dance Company“: neįgalieji – vaikams?! Nuotrauka iš www.axisdance.org |
Lidso teatras „Blah Blah Blah“ (Ir taip toliau, ir taip toliau) – puikus „šešėlinės cenzūros“ pavyzdys. Mike’o Kenny pjesė „Plona oda“ (Thin Skin) pasakoja istoriją apie smurtaujantį berniuką, kuris galų gale pasikaria nepakėlęs viso savyje susikaupusio pykčio ir baimės. Spektaklio gastrolių Londone metu per savaitę pasirodė du pranešimai apie smurtauti linkusius ir galų gale pasikorusius paauglius. Paradoksalu, bet iš spektaklio kūrėjų buvo pareikalauta pakeisti spektaklio pabaigą. O neįgaliųjų šokio teatras „Axis Dance Company“ neseniai buvo priverstas iš esmės atsisakyti visos spektaklio idėjos. Trejų-šešerių metų vaikams skirtas spektaklis „Viena geroji… Viena išvirkščioji“ (Knit One… Purl One) turėjo pasakoti apie vos gimus mirusį vaikelį, tačiau didžioji dalis teatrų pareiškė, kad nepirks spektaklio, kuriame miršta kūdikiai. Juk žmonės tikisi šeštadienio popietes leisti teatruose, kuriuose šokinėja rožiniai zuikiai, o ne miršta vaikai. O ir už jaunimo „kultūrinimą“ atsakingų mokyklų vadovai, per kuriuos didžioji dalis teatrinės produkcijos pasiekia savo žiūrovą, susipažinę su spektaklio turiniu, tiesiog atšaukia užsakytus spektaklius. Iš tiesų kompanijos turi cenzūruoti pačios save. Niekas nesako, kad to ar šito rodyti negalima. Tiesiog spektakliai galų gale nepasiekia tikslinės savo auditorijos, nes vyrauja nuomonė, kad tik pozityvius gyvenimo aspektus akcentuojantis teatras sukuria pozityvią atmosferą. Tačiau iki šiol britų kuriamus spektaklius pamatę vokiečiai stebisi, kodėl jų teatras toks „mielas“.
Kadaise Londone „nurašytas“ „Susumu istorijos“ autorius Davidas Holmanas sako, kad britų teatro vaikams progresą stabdo kelios priežastys. Pirmiausia, 90 procentų teatro industrijos vis dar valdo vyrai, kuriems vaikų teatras asocijuojasi su lengvai uždirbamomis „kalėdinėmis įplaukomis“. Antra, vaikams vaidinantys aktoriai darbą vaikiškuose spektakliuose sieja su papildomu uždarbiu, o ne įdomiu kūrybiniu procesu. Trečia, vaikų teatru nesidomi rimti ir Didžiojoje Britanijoje ypač svarbūs teatro kritikai, o dramaturgai nelaiko vaikų svarbia auditorija. Galiausiai 70 pjesių vaikams parašęs Davidas Holmanas pabrėžia, kad visa britų teatro industrija turi neoficialų vaikų teatre „neliečiamų“ temų sąrašą. Štai kodėl pagrindine britiško teatro vaikams ašimi iki šių dienų lieka Charlesas Dickensas, ir atrodo, kad tai niekada nepasikeis.
Tęsinys apie vaikų teatrą kitame laiške
