Besikurianti / besitęsianti Lacascade’o legenda

Rasa Vasinauskaitė, Avinjonas 2006 07 21

aA

„Barbarai” Popiežių rūmų kieme
…Tarp antrą valandą nakties po vakarinių spektaklių grįžtančių žiūrovų įsimaišo Avinjono švaros tarnybos. Šiukšlių – kalnai. Kuopiamos jos greitai ir meistriškai. Rytą vėl viskas prasidės iš naujo – žmonės, gatvės artistai, spektakliai, šiukšlės. Tarsi vakarykščios dienos nė nebuvo.

Žmonės čia priklauso dviem grupėms – yra tie, kurie parduoda, ir tie, kurie perka. Nesvarbu, kas siūloma ir kas parduodama. Pirkėjų grupė akivaizdžiai sensta. Daugumai Avinjono festivalio žiūrovų – virš 40-ies. Ne tik čia atvažiuoti, bet ir būti, lankyti spektaklius darosi vis brangiau. Praėjo klajojančių scenos mylėtojų laikai, retai bepamatysi tokius, kurie iš meilės teatrui miega kur papuola. Tie, kurie užaugo su hipiška Avinjono dvasia, dabar grižta čia su vaikais ir anūkais ir apsistoja viešbučiuose, nuomoja kambarius. Ne, jie myli teatrą kaip ir anksčiau, tik su amžiumi tapo pragmatiškesni. Kažkada smalsiai apžiūrinėdavę lauko restoranuose vakarieniaujančius ponus ir ponias, dabar jie patys sėdasi prie staliukų ir leidžia tekėti pro šalį nė akimirkai nenutrūkstančiam teatrui. O ir šiek tiek jaunesni, ragavusieji teatro mokslų, nebėra tokie naivūs. „Tai nuobodu… jis neturi jokių idėjų…“,– štai jų vienareikšmiai vertinimai, ar tai būtų Vasiljevas, ar Lacascade’as.

Avinjonas turbūt amžinai gali mylėti tik tuos, kurie tapo legenda, bet savo spektaklių čia neberodo. Arba tuos, kuriu nebėra. Visų kitų darbai, jei rodomi čia ne pirmą kartą, pasmerkti lyginimui. Jei spektaklis suteikia progą bent menkiausiai dvejonei, nieko gero nelauk. Ir visai nesvarbu, kas dvejones sukėlė – pjesė, ankstesni įspūdžiai ar dėl intermitantų pareiškimo (po 2003 m. jie vis dar nesiliauja rašę ir skelbę savo reikalavimus Kultūros ministrui) sugadinta nuotaika. (Intermitantai – teatre dirbantys nereguliariai, pagal sutartis; 2003 metais jų reikalavimai dėl socialinių garantijų peraugo į streikus ir nutraukė Avinjono festivalį – red. past.)

Scena iš spektaklio
Liepos 18 d. intermitantai skaitė savo pareiškimą ir prieš premjerinį Erico Lacascade’o „Barbarų“ spektaklį. Spektakliui nepasisekė – rytojaus dieną pasirodė nusivylusių kritikų recenzijos. Iš tikrųjų viskas susidėjo į krūvą – ir jiems nežinoma Gorkio pjesė, ir nepamirštami ankstesnių Lacascade’o darbų įspūdžiai, ir valandą suvėlintas spektaklis (pasibaigęs pusę keturių nakties). Kažin, ar režisierius dėl straipsnių labai nusiminė. Jis,kaip ir daugelis viduriniosios kartos prancūzų režisierių, praėjo pačius tikriausius gyvenimo ir teatro universitetus, žino, ką reiškia būti nereikalingam, įvertintam ir vėl pamirštam. Dirbti valstybės dalinai finansuojamuose teatruose čia turi teisę tik praėję išbandymus lėšų stygiumi, nenuleidę rankų, įvertinti Avinjono off programoje, pastebėti įtakingų ministerijos funkcionierių, pagaliau įrodę savo pačių profesionalumą režisieriai ir aktoriai. Sophie Lucet apie Lacascade’ą parengtoje knygoje „Dvejonių bendrija“ režisierius pasakoja apie šiuos savo dvejonių ir sunkumų metus, prasidėjusius 1981-aisiais, kai jis studijavo teisę, ir pasibaigusius 1997 m., kai metęs vienus mokslus, įnirtingai įsitraukęs į kitus, vaidinęs ir statęs spektaklius, 1997 m. pagaliau tapo Normandijos nacionalinio teatro centro Kane vadovu. 1999 m. Paryžiaus „Odeono“ teatre Lacascade’as pastato Čechovo „Ivanovą“, svajotą daugybę metų ir vaidintą su bendraminčiais, 2000 m. pirmą kartą su trimis Čechovo pjesėmis pakviečiamas į Avinjono in programą, vaidina Popiežių rūmų garbės kieme, pelno Prancūzijos profesionalių kritikų profsąjungos Didįjį prizą ir dar po dvejų metų čia grįžta jau su „Platonovu“. Kaip tik šis, ryškiausias ir didžiausias Lacascade’o spektaklis, pakiša koją šįmet vaidinamiems Gorkio „Barbarams“.

Prancūzai, gyvenantys šauktukų ir epitetų, vingrios kalbos ir rafinuotų pojūčių pasaulyje, taip ištobulino savo gurmaniškus intelektualios kultūros receptorius, kad geriau snaus estetiškai nepriekaištingame reginyje, nei įsitrauks į žemiškai brutalios kasdienybės scenoje tėkmę. Čechovo pagalba Lacascade’ui pavyko juos išbudinti, pavyko priversti gyventi čechovišku nieko neveikimo ritmu, bet tai, kas jiems labiausiai įstrigo, – tai įspūdingai jo spektakliuose panaudota Popiežių rūmų kiemo erdvė, gražios mizanscenos, šokis vietoj žodžių ir pan. Sophie Lucet knyga, aprašanti kiekvieną čechovišką Lacascade’o spektaklio sceną, yra tarsi šio režisieriaus prakalbinto dramaturgo stenogramos. Tuo tarpu jis pats, režisierius, knygoje prisistatantis kaip kreolų kilmės baltas negras, kuriam svarbiausia kūnas, judesys ir veiksmas, bet ne kalba, ištirpsta tarp spektaklių įspūdžių ir scenovaizdžių brėžinių.

„Barbarai“ – ilgas spektaklis. Vaidinamas ne po atviru dangumi, ne išties įspūdingos Popiežių rūmų sienos fone, jis turbūt ir suskambėtų kitaip. Bet man, pirmą kartą žiūrėjusiai Lacascade’o darbą, abejonių dėl jo kitokios teatro kilmės ir kultūros nekilo. Vykęs į Pontederą pas Jerzy Grotowskį ir įsiminęs jo svarbiausias pamokas – situacija gimdo veiksmą, o ne atvirkščiai, fizinis veiksmas yra geriausias atsakas į retoriką, nes fizinis veiksmas yra tikslingas – Lacascade’as šiandien dirba taip, kaip statydamas „Ilgą kaip šimtmečiai dieną“ ir „Dėdę Vanią“ dirbo Nekrošius. (Lietuvių režisieriaus pavardė yra tarp tų, iš kurių Lacascade’as mokėsi.) Gal todėl žiūrėti „Barbarus“ – lėtą, beveik statišką introdukciją, pristatant kiekvieną veikėją, ir dinamišką, gausią fizinio veiksmo antrąją dalį, kuomet tie patys veikėjai atsiduria jų prigimtį išsprogdinančiose aplinkybėse – buvo lengva. Pažįstama.

Gaila buvo tų, kurie spektaklį paliko po pirmojo veiksmo; apmaudu dėl tų, kurie, matę ankstesnius režisieriaus darbus, neįžvelgė turbūt jo svarbiausio sumanymo. „Barbarai“ – ne tik istorija po Čechovo, kur pats Gorkis negrabiai pratęsia čechoviškus motyvus ir intrigas, leisdamas sau cituoti jo išsireiškimus, bet kad tai – istorija tų žmonių, tų veikėjų, net tų aktorių, kurie, vaidinę pas Lacascade’ą anksčiau, dabar sugrįžo su savo nauja patirtimi ir likimais. Ir režisierius tarsi sako, jog nieko gero ir nieko naujo jų gyvenime neįvyko, nebent visi dar labiau paseno, pavargo, rizikuoja prasigerti ar tiesiog žlugti…

Lacascade’as perrašė „Barbarus“ turbūt ne tik todėl, kad tai nauja ir labai populiari šiandien prancūzų teatro praktika. Bet turbūt ir todėl, kad, palikdamas tik aktyvius dialogus ir veikėjų vardus, atsisakydamas istorinių aplinkybių, susitelkė prie bet kuriam laikui ir kraštui pažįstamos situacijos – į gūdžią provinciją tiesti geležinkelio ir keisti gyvenimo atvyksta inžinieriai (miesto, kitos kultūros, kito gyvenimo būdo žmonės). Bet iš bejėgystės ir tuštybės šie inžinieriai ne tik nieko nesukuria, bet dar ir sugriauna: suardo įprastą provincijos gyvenimą, pasityčioja iš jo taisyklių, sužlugdo likimus, patys prasigeria ir kitus išmoko gerti. Visi vienas kito atžvilgiu tampa barbarais…

Tatjanos Bogajevskajos gimtadienio šventė. Christophe Raynaud de Lage nuotraukos
Lacascade’o stiprybė – sceninio gyvenimo tėkmė. Perrašytas tekstas atrodo ne „atėjęs“ iš išorės, o tiesiog gimsta veikėjų lūpose. Tai, kad pirminis pjesės autorius yra Gorkis, nieko nekeičia. Girdėjau žiūrovus kalbant, kad jei tai butų buvęs Gorkis, tada ir spektaklis būtų kitoks. Bet tai Lacascade’o Gorkis, iš dalies barbariškas tuo, kad dauguma spektaklio replikų skirtos žiūrovams, o ir patys veikėjai niekuo nesiskiria nuo žiūrinčiųjų. Neatsitiktinai pirmieji spektaklio akordai – varguolio Stiopos tėvo gitara sugrotos ir angliškai sudainuotos REM, Bobo Dylano, „Desir Noir“ dainos, o pats jis spektaklio pabaigoje bus sumuštas ir išvytas…

Viskas įsibėgėja antroje spektaklio dalyje, per Tatjanos Bogajevskajos gimtadienio šventę. Liejasi alkoholis, rieškučiomis valgomi arbūzai, dūžta buteliai, šokama ir dainuojama iki nukritimo. Kaip kontrastas vietos orkestrėlio pasirodymui ir prigimčių šėlsmui – mylinčiųjų, įsimylėjusiųjų, kenčiančiųjų dialogai. Lacascade’o režisūra beveik nematoma, mizanscenos simultaniškos, įtampos plyksteli kaip degtukas ir vėl užgęsta, nespėji nė pamatyti, kaip aktoriai pereina iš vienos scenos vietos į kitą, kaip iš tikrųjų tiksliai ir prasmingai išsidėlioja scenos erdvėje. Stebėti visą šią nenutrūkstamo veiksmo ir išraiškingų detalių plėtotės polifoniją savaip kraupu – už Lacascade’o kuriamų veikėjų poelgių ir žodžių žioji visiška bejėgystė ir tuštuma. Ar gali būti kitaip, jei tie, kurie čia vaidina inžinierius, nepasimokė iš savo Ivanovo ir Platonovo istorijų? Kažkada klounas Alainas d’Haeyeras, pirmą kartą išėjęs į dramos sceną ir suvaidinęs Ivanovą, dabar vaidina vėjo pamušalą Sergejų Cyganovą; moterų numylėtinį neurotiką Platonovą suvaidinęs Christophe’as Gregoire’as dabar vaidina tokį pat bejausmį, tik ciniškesnį, agresyvesnį Jegorą Čerkuną. Ką gali jie sukurti, kokį geležinkelį gali nutiesti, jei seniai nebeturi svajonių ir dvasios tvirtybės…

O prancūzų kritikams spektaklyje trūksta Gorkio ir barbariškumo. „Popiežių rūmų garbės kiemas vėl buvo nuviltas“,– sako jie.

Užsienyje