Tiesioginis teatras. Peteris Brookas dirba su afrikiečiais

2006 07 18 7 meno dienos, 2006 07 14

aA

Prancūzų teatralai 60-ąjį Avinjono festivalį apibūdina kaip „ramybę po audros". Audra buvo pernai, kai asocijuotu festivalio artistu tapo belgų menininkas Janas Fabre. Šįmet, kai svarbiausia festivalio figūra yra choreografas ir šokėjas Josefas Nadjis, pasikeitė ne tik festivalio intonacija, bet ir jo kryptis. Nepaisant šokio, muzikos ir cirko spektaklių, anot kritikų, grįžtama prie teksto teatro ir keliaujama naujomis jo teritorijomis. Kelionės motyvas suskambėjo ir festivalio atidarymo vakarą, liepos 6 d., kai savo arklių cirko spektaklį „Battuta” Ronos pakrantėje pastatytame šapito parodė garsusis Zingaro. Na o vienas tikrų dramos teatro keliauninkų – legendinis režisierius Peteris Brookas, – atvyksta į Avinjoną po ilgos pertraukos (1985 m. čia buvo vaidinta jo „Machabcharata”, 1991 m. – W. Shakespeare’o „Audra”). Režisierius festivalyje rodo pjesę „Sizwe Banzi mirė”, prieš trisdešimt metų parašytą Atholo Fugardo kartu su juodaodžiais pietų afrikiečiais Johnu Kani ir Winstonu Ntshona.

Kodėl šiandien statote 8-ajame dešimtmetyje rašytą pjesę?

Kai pjesė buvo parašyta, ji atspindėjo specifinę ir labai svarbią daugeliui juodųjų problemą. Tai – pasas. Šiandien 80 proc. pasaulio žmonių, kad gyventų ir išgyventų, privalo turėti dokumentus, kurie įrodo ne tiek jų asmeninį, kiek oficialų pilietinį identitetą. Nepakanka tiesiog gyventi, reikia įrodyti, kad gyveni su dokumentais. O pjesė, primenanti, kaip buvo prieš trisdešimt metų, susišaukia ir su dabartine situacija.

Jūs vienas pirmųjų susidomėjote Rytais ir Afrika ir šia patirtimi praturtinote teatro meną. Ką konkrečiai Afrika gali „atnešti” į vakarietišką teatrą?

Pirmiausia – afrikiečių civilizaciją. Keletą amžių Vakarai žavėjosi ir gerbė Rytų kultūrą ta prasme, kad mes galėjome viską vogti ir savintis, tik retais atvejais atiduodami šioms civilizacijoms pagarbos duoklę. Europa ilgą laiką tik apiplėšinėjo Afriką, ir prekyba vergais yra akivaizdus to pavyzdys. Buvom įsitikinę, kad afrikiečių kultūra yra „nekultūra”, nors tai iš tikrųjų labai rafinuota, gili ir subtili kultūra. Tie nuotykių ieškotojai, kurie atvykdavo į afrikiečių kaimelius ir matydavo jų vadą ar karalių, sėdintį ant žemės prieš savo pašiūrę, negalėjo suprasti šios civilizacijos realybės. Afrikiečiams visiškai nesvarbu, gerai ar blogai apsirengęs jų karalius, nes jo galia ir jam teikiama pagarba visiškai nepriklauso nuo jo išorės. Norint suprasti kitą, kitokią kultūrą, visada reikia išsiaiškinti, kas joje lemia žmonių tarpusavio pagarbos ryšius. Kai statėme Shakespeare’o „Audrą”, personažus, kurie kalbasi su dvasiomis (Prosperą ir Arielį), vaidino afrikiečiai aktoriai, nes į sceną jie galėjo atnešti tą pažinimą, kurį turėjo nuo pat gimimo, – tą dvasių pasaulio pažinimą. Shakespeare’o epochoje ir mes Anglijoje dar turėjome šį ryšį su dvasių, nematomu pasauliu. Stratfordo apylinkių kaimiečiai tiesiogiai bendravo su gamta, medžiais, žyniais ir burtininkėmis. Buvo tokia koegzistencija, kuri formavo kitą jautrumą, ir kūnas labai natūraliai atsiliepdavo į tokio pasaulio raišką. Nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio geras teatras darė viską, kad kūnas tarnautų jautrumui taip, kaip balsas ar mintis. Tai buvo didžiausi atvėrimai po ilgų užmaršties metų – visi teatrai ieškojo šios „kūno raiškos”. Tačiau afrikiečiams tai pavykdavo natūraliai, jiems buvo nereikalingos pratybų valandos, būtinos vakariečiams aktoriams, norintiems, kad kūnas jiems paklustų ir išreikštų išgyventą patirtį. Afrikiečiams viskas vykdavo simultaniškai per žodžius, žvilgsnius, balso intonacijas ir visą kūną kartu. Todėl 7-ąjį dešimtmetį, pirmus metus dirbdami savo Tarptautiniame teatro tyrimų centre, jautėme, kad yra du vaidybos kūnu formų poliai: japonų aktorių, kurie išmokę kūną valdyti nepriekaištingai, ir afrikiečių, kurie kūną valdo natūraliai. Tiek japonai, tiek afrikiečiai žavėjosi vieni kitais, stebėjosi tuo, ką matė, juolab kad iš pradžių aš patikslinau, jog nereikia šių dviejų technikų atkartoti, o reikia tiesiog būti šioje aplinkoje, kurioje skirtingos patirtys viena kitą papildytų. Klausyti, jausti, matyti kitą ir keistis patirtimi.

Ar statydamas „Sizwe Bandi mirė” Jūs dirbote su juodaodžiais Pietų Afrikos aktoriais?

Ne, nes mes turime vaidinti prancūziškai. Mes pasikvietėme afrikiečių aktorius prancūzakalbius, kurie gerokai skiriasi nuo afrikiečių anglakalbių iš dalies dėl skirtingos kolonizavimo, kurį jie patyrė, politikos. Prancūzų kolonizatoriai paliko gyvas tas tradicijas, kurias anglai sugriovė, tad kultūriškai šios dvi pusės yra labai skirtingos, nors Prancūzijoje mes negalėtume tiksliai apibūdinti, kuo. Taip pat jaučiama visos Afrikos patirta konfrontacija su išore. Tačiau kai pabandėme suteikti pjesei gyvybę prancūzų kalba, pamatėme, kad aktoriai lengvai identifikavosi su savo veikėjais ir tekstu, kurį sakė.

Statydami spektaklį jūs sukūrėte paralelę tarp juodaodžių skurdžių kvartalų, Elžbietos laikų ir Brechto teatro ir nusitaikėte į esamą realybę?

Kas dvidešimt metų teatras bando atsisukti į poeziją, o po to į politiką. Bet svarbiausia, esmė, instrumentas – tai vaidyba, tik ji sujungia teatro formas. Kalbant apie Brechtą, manyčiau, kad jis būtų prieš viską, ką mes vadiname brechtiškąja „tradicija”. Juk jam teatras buvo tai, kas pasireiškia per vaidybos džiaugsmą, kažką naivaus. Futbolas irgi yra naivus užsiėmimas, net jei tai, kas vyksta per varžybas, mažiau malonu. Bet pats žaidimas yra ir gryno malonumo momentas, beveik vaikiško džiaugsmo momentas. Liūdna, kai aktoriai, autoriai ir režisieriai pamiršta šią malonumo idėją. O štai skurdžių kvartalų teatras yra gryna vaidyba ir malonumas. Vaidyba aktoriui yra tas pats, kas popierius rašytojui, tai, per ką pereina tiek pat kvailysčių, kiek ir labai, labai svarbių dalykų. (...) Šiandien aš laimingas, atvykdamas į Avinjoną, ir jo priemiestyje, mokykloje, o ne pačioje mistiškiausioje festivalio vietoje, rodydamas spektaklį, kuris kalba apie besikuriantį teatrą, teatrą, gimstantį tiesiogiai iš esamos politinės situacijos.

Teatro formą, kuri tiesiogiai susijusi su realybe? Tiesioginį teatrą?

Man nėra jokio skirtumo tarp Shakespeare’o pjesės ir pjesės, gimusios iš skurdžių juodaodžių kvartalų realybės. Vienintelis svarbus dalykas – žinoti, ar spektaklio metu tie, kurie yra salėje, pasiryžę priimti tiesioginę patirtį. Realybė šiuo momentu nedaug ką gali pasakyti. Jei žiūrovas apmąsto ir lygina anksčiau matytus spektaklius, lygina tai, ką mato, su tuo, ką galėjo matyti kitur, galima sakyti, jog tai, kas vyksta scenoje, nėra teatras. Bet jei, priešingai, jis yra tiek „su” tuo, ką mato dabar, kad pamiršta epochą, autorių, režisierių, jei išgyvena kūrinį kaip pirmą kartą, tai ir yra tiesioginis teatras. Vienintelė priežastis šiandien statyti Shakespeare’ą – jausti, kad jis neišėjęs iš mados. Jei jaučiame, kad jis nemadingas ir statome jį tik todėl, kad jis klasikas, darome didžiausią klaidą. Kai vartoju terminą „tiesioginis”, noriu pasakyti, kad visi tiesioginiai veiksniai – tiek, kiek jie susiję su socialiniais ar politiniais arba labiausiai intymiais, nematomais ar metafiziniais publikos rūpesčiais, – privalo būti paviešinti scenoje. Antraip spektaklis bus tik intelektualus darbas blogąja šio žodžio prasme, tai yra jis bus gryna ir nešališka refleksija. Žinoma, labai gerai, jei mes apmąstome ir rytojų, ir prabėgusias dienas.

Jūsų dalyvavimas 2006 m. Avinjono festivalyje, kuris teigia kelionę, naujų teritorijų, kilmių atvėrimo, kultūrų susiliejimo temas, neatsitiktinis – jūs buvo vienas pirmųjų, savo teatre sujungęs skirtingas praktikas.

Manau, kad tai buvo didžiulis ir neišvengiamas judėjimas, atvėręs teatrą kitoms erdvėms, kuriame aš buvau tik vienas elementų. Aš visad stengiausi vengti polemikos, ir mūsų darbas kovojant su rasizmu vyko nė karto nevartojant žodžio „rasizmas”, nes pasakyti jį lengva, o įskelti darbui jo dvasią nepaprastai sunku. Mes ieškodavome būdų parodyti, kad daugiakultūris sugyvenimas yra nepaprastai turtingas panaudojant, praktikuojant jį scenoje. Tai, kad „Comedie-Francaise” vaidina Bakary Sangare – svarbus tokio darbo laimėjimas. Galbūt vieną dieną bus juodaodė Žana d’Ark... net jei tai, ką matome per televiziją ar kine, neteikia daug vilčių. Turėtume sulaukti tokio laiko, kai juodaodžiai aktoriai bus reikalingi taip pat, kaip baltieji, ir vaidins tuos vaidmenis, kuriuos iki šiol vaidindavo tik baltieji.

Pagal festivalio medžiagą parengė R. V.

Užsienyje