 |
| Popiežių rūmų garbės kiemas |
Po nepakeliamų karščių dieną festivalinis Avinjono dangus vakarais pratrūksta smulkiu lietumi. Metodiškai krapnodamas jis nutraukia pradėtus ar besitęsiančius spektaklius, nes dauguma festivalio aikštelių yra po atviru dangumi, o oro permainos neįrašytos į jokias veiksmo aplinkybes.
Ne tik vaidinti, bet ir būti Avinjone liepą – beprotybė. Minios potencialių abiejų festivalių – in ir off – žiūrovų – tai ekstremalių sąlygų ir potyrių mėgėjai, sutinkantys stumti dieną po karštais saulės spinduliais, kad vakarais atsigautų klausydami ir žiūrėdami tokių pat ekstremalų, tik iš kitos rampos pusės, istorijų. Bet kur dar, jei ne čia, pamatysi tiek teatro prisiekusiųjų, kurie per mėnesį išleidžia metų santaupas (bilietai į in programos spektaklius – 20-25 eurai), yra atlaidūs gamtai ar net pačiam Dievui – atrodo, kad jis, žaibų blyksniais iki soties spektaklius fotografavęs, lietumi staiga pats įsitraukia į scenos gyvenimą.
Kai buvau čia beveik prieš dešimtmetį, pagrindinės Avinjono programos (in) organizatoriai ir centras glaudėsi jaukiose nedidukėse patalpose visai šalia Popiežių rūmų. Dabar festivalio buveinė įsikūrusi erdviai ir komfortiškai – šv. Liudviko (St. Louis) vienuolyno pastate (su viešbučiu ir daugybe salių), kurio centre esantį spaudos konferencijų kiemą puošia ir nuo kaitros saugo milžiniškas platanas, galerijose netyla žmonių klegesys, o kabinetai atiduoti teatralų reikmėms. Ir kiemas, ir miestas aidi nuo nesiliaujančių dūgzti cikadų, priverčiančių žmones kalbėti garsiau, artikuliuoti raiškiau, judėti sparčiau. Miestas ir jo žmonės, parduotuvės ir restoranai dirba festivaliams, gyvena šventės euforija, judėjimu be taisyklių ir apribojimų, kuriam paklūsta į centrą užklydę automobiliai. Visi ir viskas laviruoja tarp nesibaigiančių, ant kiekvieno gatvės stulpo ar kelio ženklo iškabintų plakatų girliandų, spektaklių šauklių, žonglierių ir mimų, čia pat, ant šaligatvio, snaudžiančių klajūnų ir čia pat, gatvėje, išrikiuotų restoranų staliukų. Abu – in ir off – festivaliai išsiplėtė, vienas nuo kito galutinai atsiskyrė ir, tarsi konkuruodami, plyšta nuo renginių. Abu tapo teatrinių susitikimų, parodų, diskusijų, pristatymų, koncertų milžiniškais fabrikais, pratęsusiais savo teritorijas gerokai už miesto ribų.
 |
| Scena iš Josefo Nadjo spektaklio „Asobu”. Christophe´o Raynaud de Lage nuotrauka iš www.festival-avignon.com |
Šiųmetinis, 60-asis, in festivalis, kuriam prieš trejus metus pradėjo vadovauti du gana jauni teatro „administratoriai“ Vincent’as Baudriller ir Hortense Archambault, nekartoja pernykštės klaidos. Kritika ir pasipiktinimas, kurio pernai sulaukė flamandas Janas Fabre ir jo inspiruota festivalio programa, žinant festivalio istoriją, jo nuolatinių lankytojų lūkesčius ir sukurtą mitą, net užjaučiant nusivylusius žiūrovus, turbūt buvo pagrįsta. Daugiau nei pusę amžiaus į Avinjoną buvo vykstama žiūrėti teatro – per jį pažinti žmones ir pasaulį, juo numalšinti meno troškulį, – atitinkančio aukščiausius kriterijus. Ir kaltas dėl to ne festivalio mylėtojų konservatyvumas, o greičiau tos pačios ekstremalios sąlygos, kurias „maloniai“ kęsdama publika turi teisę reikalauti geriausio.
Tad kai šiųmetei jubiliejinei festivalio programai svarbiausiuoju buvo pasirinktas prancūzu pamėgtas vengrų kilmės choreografas ir šokėjas Josefas Nadjis, festivalio kritikai nurimo, o pernai apgauti gerbėjai sugrįžo ramia širdimi. Nadjis ne tik kiekvienu savo darbu kuria ištisą meninių ir žmogiškų asociacijų pasaulį, bet pats gyvena unikalioje savo šaknų, praeities ir patirties erdvėje, kuri festivalyje pristatoma dviem šokio spektakliais – „Asobu“ ir „Paso Doble“, fotografijų ir piešinių parodomis, filmų ir leidinių pristatymais, džiazo ir vengrų muzikos vakarais. Kai liepos 13-osios vakarą Popiežių rūmų garbės kieme buvo šokamas paskutinis „Asobu“ spektaklis, gerokai vėlavęs ir po valandos sustabdytas dėl lietaus, žiūrovai po pertraukos vėl į jį rinkosi ir dar valandą kantriai drėkę, sveikino Nadjį ir šokėjus atsistoję. Galvoti apie nepatogumus „Asobu“ metu niekam nekilo mintis.
