Torūnė: teatro centras slenkasi į Vengriją

2006 06 06

aA

Elžbieta Latėnaitė (Irina)apdovanota kaip jaunoji menininkė
Kartais Torūnėje prizais sninga mums. Net begėdiškai, kai visą jų šūsnį išsivežė Tumino „Maskaradas“, anksčiau – kiekvienas Nekrošiaus spektaklis. Net lietuvių kritikams būdavo nepatogu dėl tokių mūsų „skriaudų“, bet lenkų teatralai nepykdavo. Tik ir jiems tai pabodo. Bet panašu, kad ši teatrinio maskarado pūga baigėsi. Šįmet, regis, „skolas“ pradedame grąžinti. šeštadienį pasibaigusiame festivalyje „Kontakt” lietuvių teatralai pasitenkino dviem antrojo ešelono prizais, o jų net šešetą susišlavė vengrai.

Tačiau karčių žodžių mūsų kūrėjams nepagailėta – gal ir dėl to, kad jų laukė, kad jau prieš festivalį Rimo Tumino „Trys seserys“ buvo reklamuojamos kaip šedevras. Nusivylę būna nepakantesni. Vienas tokių – Pawełas Sztarbowskis, www.e-teatr.pl.

„Tuminas kokybę keičia į kiekybę. Stulbinančiai greitai stato spektaklius visame pasaulyje. Visur tos pačios priemonės, panašūs sceniniai sprendimai ir siaubinga, beskonė estetika. Kur dingo lietuvių Fellinis?

Jau po 30 minučių ėmiau svajoti, kad įvyktų stebuklas ir visi, priešingai Čechovo tekstui, išvyktų į Maskvą ir paliktų mane ramybėje. Pasisuku – už manęs visa eilė miega, pažvelgiu į kitą pusę – žiovauja iš karto trys. Nuobodulys yra svarbus Čechovo pjesių elementas, bet ir jis yra įvairių atspalvių ir neturėtų iš karto pavirsti monotonija.

Kas dėl vaidybos – spektaklis fatališkas, stilizuotas pagal XIX amžių. Veikėjai stereotipiški, pervaidinti. Vis sugrįžtama prie to paties muzikinio motyvo – tai tyliau, tai garsiau. Kaip ir įprasta Tuminui, labiausia pavykusios scenos be žodžių. Bet nė viena nebuvo kerinti. Rateliui, traukiančiam rogėse sėdintį balvonėlį iš pagalvių, toli iki meistriško klounų ratelio finalinėje Fellinio „8 ½“, nors tikriausiai tai buvo Tumino inspiracija. Tuminas garsus tuo, kad bent jau pabaigoje sugeba sukurti vaizdą, savo galia prilygstantį atominei bombai. Bet čia pabaigos scena su seserų šokiu-muštru neturi tos galios. Tai greičiau keletas pistonų šūvių lunaparke už miesto. Mažiems berniukams gerai, bet iš vieno geriausių Europos režisierių galima buvo laukti kai ko daugiau.“

„Vaidinant auką“ galima būtų statyti realistiškai. Bet nieko panašaus negali būti, kai spektaklį režisuoja Oskaras Koršunovas. Riba tarp fikcijos ir tikrovės, tokia plona pjesėje, spektaklyje dar labiau supinkliota. Atrodo, kad tai broliai Presniakovai, perskaityti per oberiutų literatūros prizmę.

(...) Iš esmės nežinoma, ar viskas vyksta iš tiesų, ar tik Valios (Darius Gumauskas) vaizduotėje, ar jis yra visos tos situacijos subjektas, ar objektas. Koršunovo spektaklis – šiųmečio „Kontakto“ favoritas. Puikiai surežisuota ir suvaidinta šiuolaikinė pjesė, kurią ramiausiai galima būtų vaidinti miesčioniškame teatre, nors tai nėra tik saloninis pašnekesys, bet ir groteskiška mūsų supainiotos ir iracionalios tikrovės vizija. Šis spektaklis gali sutaikyti visus – jaunus ir senus, miesčionis ir maištininkus. Ir tokio teatro Lenkijai trūksta“, – pavydi Pawełas Sztarbowskis, bet kažin ar tai komplimentas mūsų kūrėjui.

Krachas teatro biržoje

– taip visą festivalį apibendrina Joanna Derkaczew, Gazeta Wyborcza 2006 06 01

Jano Fabre „Mirties angelas”. Nuotraukos iš www.e-teatr.pl
„Apgailėtinas savaitės pastangų efektas šokiruoja. Programoje buvo pilna žvaigždžių – Janas Fabre, Rimas Tuminas, Arpadas Schillingas, Oskaras Koršunovas; įdomiausi Vidurio Europos teatrai – Krétakör iš Budapešto, OKT/Vilniaus miesto teatras, Naujasis Rygos teatras, – ir jaunų angažuotų politinė produkcija: „From Poland with Love” Łaźnia Nowa teatro iš Krokuvos ar Lliure teatro iš Barselonos „Šventoji skerdyklų Joana“. Visiškai nuvylė Rimo Tumino „Trys seserys“. Nervingas ir pretenzingas. Taip pat ir Oskaras Koršunovas (apdovanotas už muzikinį apipavidalinimą) įklimpo sau būdingame popkultūros stiliuje maišyti bet ką su viskuo. Jo „Vaidinant auką“ panašus į komiksą apie „Madam Baterflai“ susitikimą su rusų policija. Po spalvingu muzikiniu šou pradingo įdomus tekstas. O poeto ir choreografo Jano Fabre multimedijinis „Mirties angelas“ buvo neginčytinai įdomiausias festivalio reginys, – bet drauge prie jo visiškai netiko. Hermetiškas, išmintingas spektaklis paremtas įtampa tarp „įskaitmeninto“ kūno ir žiūrovų apsupto šokėjos kūno. Vietoj elegantiškai ištariamo žodžio – pirmykštės energijos pliūpsnis, vietoj scenografijos – garsų ir ekranų spąstai. Bet gavo prizą tik už originalią formulę, nors šokio, performanso ar fizinio teatro festivalyje tikriausiai triumfuotų.

Stulbina, kiek daug kviestų spektaklių pasirodė besantys miuziklai a la Broadway. „Išprotėjo ir dingo“ (Katona teatras iš Budapešto, II vieta ir prizas už geriausią režisūrą Viktorui Bodó) kūrėjus suviliojo mintis paversti Kafkos „Procesą“ holivudišku hitu „Mouline Rouge“ stiliumi. Lenkijoje nerasime trupės, kuri sugebėtų taip lengvai, tiksliai ir komiškai žaisti citatomis iš visos kinematografinės gamos – nuo „Dainų lietuje“ iki „Čikagos“.

Bet ar tarptautiniam festivaliui iš tiesų pakanka pasigėrėtino aktorių tikslumo ir pramoginių vertybių? Šviesūs, džiugūs ir švieži pasirodė Omsko „Vasarotojai“ (III vieta, reż. Jevgenijus Marceli). Rusų kaimiškumas buvo grakščiai sujungtas su komiškąja commedia dell´arte ir profesionalia vaidyba.

Sunku prie ko nors spektaklyje prikibti, bet ir nelengva jį pripažinti stipriu. Neabejotinai festivalyje dominavo drungni spektakliai. Karštas diskusijas sukėlė tik „Šventoji skerdyklų Joana“, toks antrinis alterglobalistų manifestas. Sulamdytas ir apiplyšęs manifestas. Iš vienos pusės – kaltina kapitalizmą, iš kitos pusės – manipuliuoja koncerų logo keisdamas badaujančių vaikų, viščiukų ar besigrumiančių ryklių nuotraukomis. Abejonių dėl vertinimo nepalieka „Neįtikėtinas dažnumas“ iš Dublino: iki šiol dar, ko gero, į Torunę nebuvo atvykęs toks vulgarus farsas. Ir dar su pretenzijomis – dainuškomis ir kičiškais gegais pravilkti kontrabanda temą apie airių biznį II pasauliniame kare.

Lenkų spektakliai balansavo tarp „betkokybės“ ir kompromitacijos. Piotro Cieplako „Šiaudinė skrybelaitė“ išspaudė daugių daugiausia porą šypsenų, o „From Poland with love“ sutiko įnirtingai pasipriešinusius žiūrovus, užsisklendžiančius prieš bet kokį politinį teatrą. Laznia Nowa parodė mūsų laikų herojaus dramą, kurio kalbą sukūrė ne tik informavimo priemonių ir gatvės pasauliai, bet ir jo tėvų pasakojimai ar Różewicziaus poezija.

Grand Prix atiteko spektakliui, apvalytam nuo bet kokių priemonių. Nes nuostabioji Arpado Schillingo „Žuvėdra“ (Krétakör teatras) paremta vien ryšiu, kurį aktoriai mezga su žiūrovais. Tai švarus teatras, be scenografijos ir specefektų. Kai vienu metu Nina Zarečnaja (Annamaria Lang) atveria duris, o jos siluetas aklinoje tamsoje rodosi apipintas sidabru, jauti tikrą magiją ir jėgą.

Tačiau šiųmetis „Kontaktas“ pirmiausia parodė, kad niekas nėra savaime aišku. Žvaigždės turi kovoti dėl žiūrovų lygiai taip pat kaip ir pradedantys menininkai. Taip pat matyti, kad teatrinis centras vis labiau slenkasi vengrų pusėn. Neblogas sumanymas buvo ir į konservatyvią statinę įpilti šaukštą deguto (politinio teatro). Užtat nepamatėme nei išskirtinių asmenybių, nei naujų gerų dramų. Tebesame perinamajame laikotarpyje.“

Festivalio apdovanojimai

Festivalio žiuri
Beata Guczalska (Lenkija)
Ramunė Marcinkevičiūtė (Lietuva)
Istvan Pinczes (Vengrija)
Don Shipley (Airija/Kanada)
Vasilijus Sieninas (Rusija)


I vieta - Antono Čechovo „Žuvėdra“, Krétakör teatras (Vengrija)

II vieta - „Išprotėjo ir dingo“ Katona József teatras (Vengrija)

III vieta - Aleksejaus Peškovo (Maksimo Gorkio) „Vasarotojai“, Omsko akademinis dramos teatras (Rusija)

Geriausiu režisieriumi pripažintas Viktoras Bodó už spektaklį „Išprotėjo ir dingo“ (Vengrija)

Jaunojo menininko prizas - Elžbietai Latėnaitei už Irinos vaidmenį „Trijose seseryse“, Vilniaus Mažasis teatras (Lietuva)

Geriausia aktore pripažinta Jekaterina Potapowa už Varvaros vaidmenį spektaklyje „Vasarotojai“ (Rusija)

Geriausias aktorius - Tamasas Keresztesas už Jozefo K. vaidmenį spektaklyje „Išprotėjo ir dingo“ (Vengrija)

Prizas už originalią teatro formulę teko Troubleyn/Jano Fabre spektakliui „Mitrties angelas“ (Belgija)

Prizas už geriausią garsinį apipavidalinimą teko spektakliui „Vaidinant auką“, OKT / Vilniaus miesto teatras (Lietuva)

Prizas už spektaklio plastinį grožį teko „Išprotėjo ir dingo“ (Vengrija)

Akredituotų festivalyje žurnalistų prizas – spektakliui „Žuvėdra“ (Vengrija)

Parengė Vaidas Jauniškis

Užsienyje