Dievo paieškos pagal Alainą Platelį

Vaidas Jauniškis 2006 05 27

aA

Vsprs šokėjai - tarp akrobatikos ir apsigimėlių šou.
Alaino Platelio vardas 1995-ųjų LIFE festivalyje tapo gyva legenda. Šiandien man jau sunku būtų detaliau prisiminti, kas ir kaip šoko ar tiesiog įspūdingai tyliai buvo jo spektaklyje „Bonjour, madame...“, bet kur kas aiškesnis lieka jo palikto spektaklio įspūdis. Daugeliui tai buvo pats didžiausias festivalio poveikis žiūrovui – Platelis kardinaliai ir kaip joks kitas menininkas išplėtė šiuolaikinio šokio sampratą Lietuvoje. O jo estetika ir bekompromisis visuomenės paribių gyvensenos rodymas idealiai atitiko tų metų meno madas, ypač ryškiai tada mus pasiekusias per Leos Caraxo ar Mike‘o Leigh filmus. Kitais metais mūsų laukė dar vienas aukščiausios prabos šokio apdovanojimas – „La Tristezza complice“. Ir pamenu, kad neformaliai net buvo įkurtas Platelio fanų klubas. Vėliau tokių fanų galima buvo sutikti įvairiuose festivaliuose, bet jo spektaklių kainos Lietuvos kultūros operatoriams tapo neįkandamos.

Nuo to laiko praėjo daugiau nei dešimt metų, bet nuo trupės „Le Ballet C. de la B." pradžios – per 20 (įkurta 1984 m.) Šiandien jau išleista knyga, reziumuojanti trupės veiklą. Progai pasitaikius tiesiog buvo labai smalsu pažiūrėti, kur šiandien eina Platelis ir ar naujausias jo spektaklis „vsprs“ bus programiškas viso kelio apibendrinimas?

Londono Sadler‘s Wells teatras remia ne pirmą jo pastatymą, prieš porą metų čia šoką žiūrovams varė jo „Vilkas“ (Wolf) su 14 amsinčių šunų scenoje. Nežinia, koks kontekstas buvo tada, bet dabar Platelis tarsi tyčia pataikė į madą.

„Vsprs“ – kone „e-meiliškas“ trumpinys žodžio vespers, mišparai, ir jie yra grįsti baroko kompozitoriaus Claudio Monteverdi „Mergelės Marijos mišparais“, sukurtais 1610 m. Jų čia nepažinsime, o dėl religinės temos interpretacijos Londono internetinio puslapio The Stage kritikė Katie Philips pagrįstai lygina spektaklį su didžiausiu šiuo metu kultūriniu įvykiu, lendančiu iš kiekvienos Londono parduotuvės vitrinos – „Da Vinčio kodu“: jei bažnyčia kritikuoja šį filmą, – „kokį velnią ji padarytų spektakliui vsprs?“, klausia kritikė.

Financial Times piktinasi, kodėl spektaklis dar yra tapęs ir pasaulio futbolo čempionato kultūrinės programos dalimi, Times-on-line keikiasi, The Guardian santūriai reziumuoja: spektaklis nuvilia tuo, kad Platelis jau matytas, kartojasi ir toliau niekur nenuėjo.

Personažas iš Boscho pabveikslų
Būtų sunku ginčytis, praleidus tiek jo kūrinių, bet net ir čia regi tuomet matytų spektaklių aidą: vėl komuna, bendruomenė, desperatiškas egzistavimas „ant ribos“ ir depresijon varančios Dievo paieškos. Šokis, atlikėjams esantis daugiau nei estetinė raiška, greičiau jau seniai tapęs egzistencija, balansuojantis tarp akrobatikos ir savotiško freak show. Buvimas čia ir dabar apsieinant be jokio siužeto, išskyrus religinę tematiką.

Tai, kaip vėliau susitikime pasakė Platelis, yra pirmas jo spektaklis, kurio veiksmas įkurdintas nebe mieste, bet už jo – kalnuose, tarp grotų, tik tolumoje matosi miesto kranų strėlės. Uolos – jau ikonografija, „Marijos uolose“ motyvas (ak, ir vėl išlenda da Vinčis). Avanscenoje jaunuolis pasistato šalia mineralinio butelį ir drebėdamas bando atlaužti kepalą duonos. Jam niekaip nepavyksta. Paskutinės vakarienės vaišių nebus. Įsiveržęs kostiumuotas vyrukas lyg pagreitintame kine gestikuliuoja, kartoja Michaelo Jacksono šokį ir idealiai – pono Byno mimiką ir „išcentruotą“ gestikuliaciją , o paskui jį įsiveržusi moteris isteriškai rėkia ikonų vardus – nuo Ievos ir Jėzaus iki Betmeno, Supermeno, – ar madingųjų filosofinių diskursų – vienatvės, nerimo, tuštumos. Baigia sąmojingai – lonelyness, emptyness, lochness.

Bet spektaklio varomoji jėga yra tose uolose įsikūręs orkestrėlis, kurį iš įvairiausių muzikantų subūrė Platelis ir projekto muzikos kuratorius Fabrizio Cassolis: baroko trupę Ensemble Oltremontano supažindino su improvizaciniu džiazo trio Aka Moon, dar paėmė pora čigonų ir nuostabaus soprano dainininkę. Ir Monteverdį perlydė į pabrėžtinai sinkopuojantį ritmą, kai kuriom arijom suteikė „bregovičiško“ skambesio, leido išgirsti popso parafrazių, Ellingtono „Karavano“, Ispanijos arabų muzikos palikimo, kurį lengvai pakeičia vietnamiečių daina.

Šiame „pasaulio muzikos“ – bet nepainioti su world music – fone Platelis išveda į sceną personažus, suteikdamas jiems įvairius religinės ar dabartinės ikonografijos bruožus: androginas pasislepia maiše, iškiša ranką ir koją ir virsta kažkuria Boscho paveikslų figūra. Anoreksikės šokis. Duetas, šokantis stovėdamas ant rankų ir paneigiantis gravitacijos dėsnius. Jacksono, Madonnos, Spears choreografija. Ir amžinas lipimas į uolas, kabinimasis į jas.

Šokių judesiams sukurti Platelis ir šokėjai rėmėsi psichiatro Arthuro Van Gehuchteno (1861-1914) nufilmuotais isterijos ištiktų jo pacientų kadrais. Dabar tokių nepamatysi, nes nervingus judesius, drebėjimą, kratymąsi slopina modernūs vaistai. Kiti judesiai – iš Afrikos ritualų, kuriuos šeštajame dešimtmetyje nufilmavo prancūzų antropologas Jeanas Rouche‘as.

Amžinas, nenutrūkstantis lipimas į uolas. Chriso Van der Brughto nuotraukos.
Platelis aiškiai veda liniją: Monteverdi-religija-isterija. Susitikime pridūrė: Vatikano šv.Petro bazilikoje esančios šv.Teresės skulptūros išraiška gali būti suvokiama ir kaip moters, apimtos orgazmo. Todėl aiški sąsaja su seksu (dėl kuriuo bažnyčia ir gali, anot The Stage, rūstintis): uolos nuklotos skudurais, kurie, pasirodo, yra sukarpyti iš apatinių drabužių, o finalinis šokis yra keleto minučių nepaliaujamas visų drebėjimas, prasidedantis masturbacijos judesiais, pratęsiamas kylančiomis rankomis, plazdenančiomis kaip balandžio/šventos Dvasios sparnai, ir pasibaigiantis santykiavimu su Žeme, jos apvaisinimu.

90 minučių spektaklis nesibaigia niekuo – bendruomenė nepaliaujamai kopia į uolas ir vis dar ieško nusiraminimo ten, kur jo teikia religija ar seksas. Bet ant uolų įsižiebia ekranas ir matome paprasta buitine kamera užfiksuotą besišypsančią senutę, kuri finale visiems pamojuoja. Tarsi netiesiogiai konstatuojama: nerimas ir paieškos yra jaunų žmonių prabanga, o seni – jie paprasčiausiai fiziškai yra arčiausiai Dievo. Ir jiems visa tai greitai bus aišku.

Spektaklis nei pritrenkia, nei sukrečia. Jis gražus paskiromis scenomis, tobulas savo specialiai chaotiškos choreografijos epizodais, bet jame visgi yra nemažai laisvos režisieriaus vaizduotės, nepažymėtos būtinumo ir griežtumo sau ženklu. Kiek perdaug atsipalaidavimo ir duoklės madai – intelektualiajai ir popkultūros. Kai atliekami duetai ar solo, kiti šokėjai tiesiog neaprūpinti scenoje ką nors veikti. Ta pati mintis pernelyg vienodai rutuliojama, laimei, nesuveliama. Tačiau šokėjais žavėtis nepaliauji, stulbina jų unikalumas ir tai, kad nepamatai kanonais tapusių mums puikiai ir iki koktumo pažįstamų šiuolaikinio šokio judesių-klišių. Platelio bendrijos žmonių religija yra šokis. Bet visgi stipriausia pusė visada lieka gyvai atliekama muzika ir sopranas, vedžiojantis šokėjus, gelbstintis juos, raminantis, komentuojantis. Jei kur rasite CD – praneškite man. O kol kas siūlau jos tiesiog pasiklausyti.

Užsienyje