Laiškai iš Helsinkio. III

Ulijona Odišarija 2006 03 17

aA

Sekmadienis, šešios ryto, neblaivūs vyrai ir moterys stovi eilėje prie taksi. Aš laiminga einu namo su kyšančia iš rankinuko plastikine žalia rože. Buvau teatro baliuje!

Kovo 4 dieną Helsinkio Švedų teatre (Svenska teatern) įvyko Cezario Graužinio spektaklio „Žiemos pasaka“ pagal Williamą Shakespeare´ą premjera. Valandą prieš spektaklį fojė susitikome su Cezariu ir spektaklio dailininku Vytautu Narbutu. Užkulisiuose, mažame rūkomajame, režisierius papasakojo spektaklio istoriją ir supažindino su personažais, kurie rūkė tame pačiame kambarėlyje.

„Spektaklis bus grumtynės su publika“, sakė Cezaris.

„Suomių publika pratusi prie realistinio teatro, šio spektaklio estetika jai neįprasta“,– jam pritarė teatro vadybininkė Raija Koli.

Aktoriai su „gotikinio dekadanso” kostiumais
Bet publika ir kritikai buvo nugalėti. Žiūrovai ploti pradėjo vos tik pagrindinis personažas iš salės užlipo į sceną ir šiek tiek pakoketavęs pradingo už uždangos. Neatsimenu publikos reakcijos kai uždanga atsidarė, – užėmė kvapą. Tamsa, daug švieselių tolumoje, banguojantys atšvaitai ant scenos grindų. Ir aktoriai, kaip sakė Narbutas, gotikinio dekadanso kostiumais. Įspūdinga, gražu, nepamirštama.

Užėmė kvapą ne man vienai, – per pirmą veiksmą maždaug 80 metų senyvas žiūrovas, sėdėjęs šalia režisieriaus ir scenografo, nualpo. Taigi režisierius ir scenografas jį išnešė iš salės. Tuoj pat buvo iškviesta greitoji.

Ir ką? Antrame veiksme jis grįžo! Šalia sėdėjusi režisieriaus asistentė švedė Bianca Kronlof susidomėjusiam senukui papasakojo, ką jis praleido. Čia tai žiūrovas. Turbūt šita istorija, apipinta būtais ir nebūtais dalykais, bus pasakojama Švedų teatre dar daug metų.

Man spektaklis pasirodė kaip užburiantis žaidimas, kuriam iškart pasidaviau visoms trims valandoms. Nejutau, kad nesuprantu kalbos.  Ir aktoriai – ne vaidino, o žaidė ir šmaikštavo tarpusavy ir su publika. Vienu metu salėje buvo uždegtos šviesos, o žiūrovams nurodyta atsiversti programėles, susirasti žodžius ir dainuoti kartu su aktoriumi. 

Kita scena – princo Mamilijaus mirtis, kurią aktorius „matavosi“ kokius penkis kartus: iš lėto, greičiau, ironizuodamas. Publika juokėsi, o vėliau vienas iš spektaklio aktorių pasakojo, kad ta scena jam – viena šiurpiausių. Ją stebėti jam skaudu ir norisi, kad greičiau pasibaigtų.

Užburiantis trijų valandų žaidimas
Po premjeros, žinoma, balius.

Iš pradžių – oficiali dalis, kurios metu buvo sakomos padėkos kalbos, įteikiamos atminimo dovanos ir keliamos šampano taurės. Veiksmas vyko scenoje, kūrybinė spektaklio grupė – pasislėpusi užkulisiuose, avanscenoje – teatro technikai, o žiūrovų salė tuščia. Keistas įspūdis.

Nesupratau nė žodžio, todėl pasinaudojau proga ir apžiūrėjau užkulisius, mažas grimo kabinas (gal pusantro kvadratinio metro), pasimatavau garbanotą blondinės peruką ir kailinę kepurę, kurią užsidėjęs vienas spektaklio aktorius vaidino mešką.

Vėliau veiksmas persikėlė į repeticijų salę. Čia – tamsa, daug padengtų stalų ir blizgančios balkšvai žalios spindinčios rožės ant juodų sienų.  Prieškambaryje – stalai su karštais patiekalais. Jokių užkandžių. Gėrimai – baltas ir raudonas vynas, alus, kava, pora pakelių pieno. Visiška savitarna. Ant kiekvieno stalo – grakščios taurelės su degtine.

Visiems pavalgius prieš stalus išsirikiavo spektaklio aktoriai. Tam, kad padėkotų, apkabintų ir šmaikščiai pakomentavę apdovanotų Cezarį, Vytą, Biancą ir spektaklio kompozitorių Andreasą Grevsteną-Danielssoną. Dovanos – suomiškos muzikos kompaktai, vynas, cigarai.

Sąmojingiausia buvo režisieriaus asistentė Bianca. Po įdėmių stebėjimų ji nustatė, kad pagal elgesį pertraukų metu trupė dalijasi į du tipus – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Pastarieji iš jos gavo guminius saldainius, o rūkančiuosius dvidešimtmetė Bianca apdovanojo kiekvienam asmeniškai išrinktomis morkomis. Vakarėliui baigiantis vos spėjau išgelbėti vieną morką nuo moteriškės, kuri nurinkinėjo maisto likučius savo arkliui.

Kaip įprasta, daugiausia žmonių būriavosi rūkymo zonoje – laiptinėje, keli, išstumdę stalus, šoko, o kiti tiesiog šnekėjosi. Ir aš ten buvau, morkos ragavau, plastikinę rožę gavau.

Nuotraukos iš www.svenskateatern.fi 
Suomių kalbos dėstytoja sakė, kad Suomijos spaudoje recenzijos apie „Žiemos pasaką“ – puikios. Anot Cezario, „net per daug. Bet ne tokios puikios kaip apie mano kitą spektaklį „No return“.

Ko čia stebėtis, atrodo, ta svetima estetika suomiams ir Suomijos švedams labai patinka. Man irgi.

Taigi – „No return“ Viirus teatre. Vėlavom, todėl Cezaris mus, tris lietuvius studentus, įsivedė per užpakalinį įėjimą. Teko pereiti mažutį įrankių kambarėlį tamsoje. Bandėm labai tyliai, bet aš sugebėjau visiems „pranešti“, kad mes vėluojam, netyčia užkliudydama kažkokią skardą...

Ir vėl – nereikia suprasti kalbos. Užtenka žiūrėti ir mėgautis nuostabia scenografija, šviesomis ir puikia aktorių vaidyba. Paskutinė spektaklio scena kartojasi daugybe kartų. Ir norisi, kad nepasibaigtų.

Baigėsi, suprantama. Nerangiai padėkoję Cezariui už globą, tris pamatytus spektaklius ir pažintį su dviejų teatrų užkulisiais, įsmukom į specialų autobusą, kuris mus ir kitus spektaklio žiūrovus nuvežė namų link.

Užsienyje