Airių kritikai apie „Romeo ir Džiuljetą“

2005 11 24

aA

Oskaro Koršunovo teatras dvi savaites gastroliavo Airijoje.  Dublino ir Belfasto teatro festivaliuose „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ buvo suvaidinta aštuonis kartus. Pateikiame keleto Airijos kritikų atsiliepimus. 

Donalas O’Donohue leidinyje What‘s On skyrelyje „Kas rodoma“ anonsavo: „Vienintelis senamadiškas šio lietuviško spektaklio bruožas yra jo pavadinimas: Shakespeare‘o įkvėpianti meilės istorija vyksta šiuolaikinėje picerijoje, kur Rytai susitinka su Vakarais, o prijuostė – su raugu, kol konfliktuojančios Montekių ir Kapulečių šeimos mėtosi miltais ir neapykantos žodžiais. Vaidinamas lietuviškai su angliškais titrais.“

Lyg pratęsdama dialogą, Sophie Gorman iš Irish Independent atsakė:

Shakespeare‘as, bet ne toks, kokį žinome

„Yra ir keletas akimirkų, kai režisieriui pasiseka paliesti labai opias vietas”.
Trys valandos Shakespeare‘o lietuvių kalba – gal ir ne pats geriausias būdas praleisti penktadienio vakarą ne namie, tačiau Vilniaus Miesto teatras padarė viską, kad pažvelgtų į šią amžiną scenos, ekrano ir mokyklos programos „vinį“ visiškai naujaip. Ir nors vietomis spektaklis primena ištvermingumo maratoną, jame yra ir keletas akimirkų, kai režisieriui Oskarui Koršunovui su trupe pasiseka paliesti labai opias vietas.

Perkėlęs veiksmą į šeštojo dešimtmečio dviejų konfliktuojančių picos gamintojų virtuves, Koršunovas sukūrė gyvą spektaklį, kuriame aiškiai akcentuojami vaizdiniai, o ne žodiniai elementai. Nors kiekvienas yra susipažinęs su šia klasikinė nelaimingų įsimylėjėlių istorija, vis tiek prireikia vadovautis tekstu, o žiūrovams atitraukiant akis nuo scenos ir skaitant subtitrus jų dėmesys nukrypsta nuo spektaklio esmės.

Pagal savo sumanymą „Romeo ir Džiuljeta“ buvo ir tebelieka eksperimentinė pjesė, kelis kartus vaidinta radikaliai atmetant teatre įsigalėjusius sąlygiškumus tam, kad būtų nušviestos jos pagrindinės temos, ir šį kartą režisierius traktuoja ją vengdamas mandagaus atsargumo.

Daugiausiai aktoriai skaito savo tekstą atsisukę ne vienas į kitą, bet į salę, ir šis dirbtinumas dar sustiprina parodijos įspūdį, sukeltą gana gašlių intarpų, primenančių juokelius iš serijos „Ar tau smeigtukas duria į šoną, ar tiesiog taip išsišiepei mane pamatęs?“ O lemiami spektaklio momentai netenka dramatiškumo, nes paverčiami farsu.
 
Liūdna žinia tiems, kurie per pertrauką išėjo iš pirmojo spektaklio: antroje spektaklio dalyje žymiai mažiau nešvankumų ir dėl to jis netgi labai sustiprėja. Kvapą gniaužiančio grožio akimirkų gal ir nėra tiek daug, tačiau kai jos ateina, pajauti, kad jos vertos įdėtų pastangų.

Kai Romeo pirmą kartą pasiperša Džiuljetai balkone, jų tyra nekaltybė priverstų paskausti net ir pačią kiečiausią širdį. O scena, kurioje abi šeimynos išsirikiavusios gedi beprasmės savo jaunėlių mirties ir barsto kraują simbolizuojančius miltus, tampa vienu iš įsimintiniausių ir puikiausių spektaklio vaizdų.


Nelaimingieji picų kepėjai

„Romeo ir Džiuljetos“ spektaklio variantų yra begalė, tačiau lietuviškoje Oskaro Koršunovo versijoje parodomas tikrai naujas supratimo lygmuo, rašo Peteris Crawley iš The Irish Times, Weekend review

„Ką reiškia vardas?“ vis klausia Džiuljeta iš savo aukštai kabančio balkono labiausiai žinomoje Shakespeare‘o pjesėje apie du nelaimingus įsimylėjėlius.

Atsakymas, kaip paaiškėja, iš tikrųjų glūdi pjesės reikšmių aibėje. Tai, ką mes vadiname rože, ne mažiau kvepėtų ir tuomet, jei pavadintume ją kokiu kitu žodžiu, bet pakeiskite tik vieną raidę lietuviškame miltų pavadinime, ir bejėgiškai suklupsite prieš mirtį: pateksite į ledinius gniaužtus, kuriuose bet kuris žmogus mirtų.

Nepaprastoje Oskaro Koršunovo pjesės interpretacijoje, kuri pagal estetiką yra žaismingai absurdiška, tačiau pagal sumanymą – poetiška ir rimta, lietuvių režisierius perkelia šimtmečio senumo nesantaiką tarp Montekių ir Kapulečių šeimynų į dvi tarpusavyje kovojančias picerijas. Aukštai iškeldamos kardus, šios šeimos kaunasi viena į kitą mesdamos šviežios picai paruoštos tešlos salves. Keleto jų narių žūties scenos parodytos pro kylančius miltų debesis. O svarbiausiose scenose panaudojamas milžiniškas besisukantis maišymo dubuo, papuoštas užrašu „miltai“.

„Teatras man yra priemonė mokytis gyvenimo”. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
„Būtent dėl to neištryniau šio žodžio“, - paaiškina 34 metų spektaklio režisierius, nors tai vienintelis lietuviškumą žymintis dalykas scenoje, apibarstomoje saldumynais, makaronais ir įvairiais gerai parinktais Italijos stereotipais. „Žiūrint iš vienos pusės, tai miltai, iš kurių kepama duona,– toliau kalba Koršunovas per anglų kalbos vertėją.– Duona reiškia gyvenimą ir gyvybingumą. Iš kitos pusės – mirtis, o mirtis yra kaip stiklinė nuodų. Todėl miltai gali turėti šias dvi reikšmes vienu metu.“

Mes kalbamės sėdėdami šalia teatro Valle – dailaus Romos teatro, paslėpto nuo besigrūdančių turistų minių ir prie netoliese esančių ir iš tikrųjų konkuruojančių „Pizza Navona“ picerijų. Praėjusį vakarą Koršunovo spektaklis buvo parodytas didžiausiai  dėkingų žiūrovų miniai, ir tai labai paguodė jo tėvynainius aktorius. Prieš spektaklį visa trupė buvo neįprastai susijaudinusi. „Na ir kas iš to?– paklausė Koršunovo vienas suirzęs aktorius.– Mes vaidinsime italus – italų publikai?!”

Koršunovas pastebi, kad tokiems stereotipams lengviau pritaria žiūrovai pradedant Lietuva ir baigiant Vokietija bei Amerika (kur šis spektaklis buvo išvykęs gastrolių nuo pat premjeros 2003 m.), tačiau šimtmečio senumo Veronos konflikte save scenoje gali pamatyti, ko gero, bet kokia publika.

„Pjesė visapusiška,– sutinka režisierius,– todėl, kad joje kalbama apie svarbiausius dalykus, o ne tik dėl to, kad tai meilės istorija. Viena priežasčių [dėl kurių ji yra visuotinė] – tai dilema, egzistuojanti bet kurioje visuomenėje, kai atsiranda meilės ryšys.

Viena vertus, į meilės ryšius galima žiūrėti ironiškai, kita vertus, juos galima idealizuoti. Tačiau daugeliu atveju visuomenė jų netoleruoja. Nes iš tikrųjų meilė yra toks reiškinys, kuris griauna visuomeninę santvarką.“ Koršunovo asmenybėje yra kažkokio stiprumo, slypinčio po meistriškumui būdinga žaisme. Nors mūsų pokalbis vyksta „trimis kryptimis“ ir jo lėtas ritmas primena pavėluotus atsakymus į laiškus, jis neleidžia savęs pertraukti tol, kol įsitikina, kad išsako išbaigtą mintį. Pavyzdžiui, paprašytas paaiškinti antivisuomeninę meilės politiką, jis padaro visą ledynmetį trunkančią pauzę, kad gerai apmąstytų savo atsakymą. Mūsų vertėja Camilla, pažiūrėjusi į mane, trūkteli pečiais: ji puikiai įprato tai daryti. Aiškiai matyti, kad režisierius labai dažnai taip elgiasi.

„Todėl, kad meilėje nėra dogmatikos,– pagaliau atsako jis.– Būtent todėl meilė poetizuojama, bet realybėje su ja labai sunku susitaikyti.“

Nėra sunku suprasti, kad Koršunovas labai gyvai reaguoja į dusinančią dogmos jėgą ir galimybę ją panaikinti meno bei vaizduotės priemonėmis.

Periferinėje Tarybų Sąjungos valstybėje užaugusio ir komunistinės santvarkos laikotarpiu išsilavinimą gavusio Koršunovo profesionali veikla sutapo su jo šalies nepriklausomybe. 1990 m., būdamas vos dvidešimties, Koršunovas debiutavo kaip režisierius, pastatęs spektaklį „Ten būti čia“ pagal rusų avangardisto ir vaikų rašytojo Daniilo Charmso kūrinius. Žaismingumas ir absurdiškumas Koršunovo kūryboje jaučiami iki šiol (kartą jis pastatė „Oidipą karalių“ žaidimų aikštelės dekoracijose) – turbūt dėl to, kad jo vaikystę „dusino“ Geležinė uždanga, o karjera prasidėjo visai tinkamu metu: pagaliau žlugus komunistinei santvarkai.

„Tiesa, kad mano karjera teatre labai susijusi su nepriklausomybe – su Lietuvos nepriklausomybe – ir su pokyčiais [Vilniaus] mieste. Visa mano mąstysena ir visa kūryba yra su tuo susijusios. Priklausau tai kartai, kuri užaugo ir mokėsi leninistinėje visuomenėje ir okupuotoje šalyje, kur ideologija buvo labai regresyvi, ir mes visai nesitikėjome, kad sienos bus pralaužtos.“

„Mes susitaikėme su šia realybe,– toliau pasakoja jis,– galvodami, kad ji niekada nepasikeis, ir išmokome į viską žiūrėti ciniškai. Tačiau laikui bėgant sužinojome, kad viskas yra nepastovu. Viską galima pakeisti.“ Toks galėtų būti jo devizas jo teatrui, kuris buvo pavadintas jo vardu ir įkurtas 1999 m., kur klasikinės pjesės traktuojamos kaip šiuolaikinės, o šiuolaikinės pjesės – kaip klasika. „Teatras kaip vieta, kurioje išsaugomos tradicijos, manęs nedomina,– paaiškina jis,– nes tai neturi nieko bendro su laisva dvasia...Tačiau kita vertus, teatras, neatsižvelgiantis į teatro paveldą, irgi nėra įdomus.“ Dėl šių priežasčių Koršunovo teatras savo programą padaro svaiginančiai įvairiapusiška, kad joje būtų visko: nuo Sofoklio iki Sarah‘os Kane, nuo Shakespeare‘o iki Marko Ravenhillo.
 
„Teatras man yra priemonė mokytis gyvenimo: suprasti visuomenę, mūsų laiką, ir mūsų vietą tame laike“,– sako Koršunovas.

„Teatre yra labai svarbi jo sąveika su laiku.“ Jis vėl nutyla, kol visa eilė vaikų su paspirtukais prašvilpia pro mūsų kavinę ir nudarda siaura gatvele. „Statydami klasikines pjeses ir šiuolaikinius kūrinius, mes įprasminame save. Kurdami teatrą, mes įprasminame savo laikus.“

„Svarbu yra ne pastatyti Shakespeare‘ą arba Sarah Kane – svarbu yra aktualizuoti tai, ką jie kalba.“ Ar „Įstabiosios ir graudžiosios Romeo ir Džiuljetos istorijos“ (nepaisant visų Koršunovo kovų su nusistovėjusiomis pažiūromis, jis naudoja pilną pjesės pavadinimą) žodžiai yra „aktualizuoti“, ar ne, bet jų „vertimas“ į visiškai profesionalių aktorių scenoje kuriamus vaizdus yra intriguojantis. Kaip Shakespeare‘o eilės neretai keičia kryptį ir susipina, atskleisdamos ištisus krioklius linksmo žodžių žaismo ir slidaus daugiaprasmiškumo, taip ir šiurkštūs ašmenys ir metalo chaosas Koršunovo scenoje leidžia kūnams netikėtai išnirti iš bet kokio kampelio. Kadangi kepinių sudedamosios dalys ir virtuvės rakandai spektaklyje naudojami vis išradingesniais būdais, galima visai nekreipti dėmesio į lietuviškus dialogus ir angliškus titrus, o verčiau susikaupti ties scenos poetika, nes spektaklis Dublino teatro festivalyje rodomas tik du kartus.

Koršunovas tvirtina, kad stengiasi atsargiai įdiegti tokias fizines interpretacijas į originalią pjesės medžiagą, tačiau daro aliuzijas į kai kurias teksto citatas, pavyzdžiui, „balti pelenai“ arba „nulipdyti iš tos pačios tešlos“ – aš jų nė nepastebėjau. (Mūsų pokalbio metu tam tikri dalykai neišvengiamai išnyksta dėl vertimo. „Jei vadinsim rožę / Kitu žodžiu, ar ji kvepės mažiau? – vienu momentu atsako vertėja.) „Mums visiems dabar rūpi,– tęsia Koršunovas,– ir Lietuvoje taip pat: jeigu tradicija pavirto religija ar dogma, jei joje nėra jokių pokyčių ir lankstumo – tuomet ją reikia baigti. Ji negali išgyventi, nes nesugeba [prisitaikyti]. Veroną sunaikina ne pyktis, bet neapykanta. Shakespeare‘as sako, kad jie net neprisimena, dėl ko ta neapykanta kilo. Ji pavirsta tradicija. Neapykanta tampa jų būdu suvokti ir įtvirtinti save. Ir buvo labai svarbu pajusti tą momentą, kai [tas pats] dalykas, kuris sukuria tave, tave pradeda naikinti. Teatras turi kalbėti apie tai.“

Koršunovas atkartoja ne tiek pjesės poeziją ir meilės istoriją ir netgi ne tiek tragedijos ir komedijos samplaiką, kiek dramos politiką: joje vykstančią kovą už nepriklausomybę ir būtinumą pertvarkyti senas idėjas.

„Būtent todėl scena balkone nėra tiktai meilės scena,– pabrėžia jis.– Tai yra momentas, kai du vaikai pradeda aiškiai matyti aplinką. Jie ima suprasti, kad gyvena užnuodytoje visuomenėje. Ir čia yra visa esmė; jie ima suprasti, jog gyvena visuomenėje, kuri miršta, ir atėjo laikas pakeisti arba pavadinimus, arba tradiciją. Tačiau Verona neleidžia jiems to padaryti. Ir ji nužudo tuos vaikus.

Štai kodėl Shakespeare‘o pjesė yra visuotina. Ir štai kodėl mes pasirinkome virtuvę kaip veiksmo dekoraciją. Virtuvė yra amžinas dalykas. Ji niekada nesikeičia. Ji saugo tradiciją.“

Parengė OKT ir Menų faktūra

Užsienyje