Tamperės teatro festivalis. 1-oji diena

Helmutas Šabasevičius 2005 08 18

aA

400 įvairiausių teatro renginių į vieną savaitę pasiryžęs sutalpinti jau 37-asis Tarptautinis Tamperės festivalis prasidėjo pastaruoju metu vis didėjančia kelionių baime ir jau senokai pažįstamu, vis ryškėjančiu nenoru palikti namus ir šeimą.

Visą naktį lijęs lietus antradienio rytą dar sustiprėjo - nors ir gerokai praerdvėjęs, Vilniaus oro uostas atrodė niūrus, tamsus ir keistas. Santūriai vienas su kitu čiauškėjo japonų turistai, paskubom sumuštinį valgė garsiausių pasaulio kvepalų pardavėja, slėgė skystųjų kristalų ekrane nekoordinuotų elektronų kuriamas blyškus vaizdas, lydimas atgrasiai žvalių rusiškų 5 kanalo reklamų garsų.

Nedidukas „FinAir“ lėktuvas, plaukdamas lietaus plakamo vandens apsemtu pakilimo taku, pakilo gana sklandžiai, bet tik po gero pusvalandžio jam pavyko ištrūkti iš storo pilkų debesų sluoksnio. Helsinkio oro uostas, kaip ir visa Suomijos sostinė, taip pat junta Pasaulio lengvosios atletikos čempionato pulsą - kiek sukeisti įprastiniai keliautojų srautų judėjimo maršrutai, laikinai uždarytas susisiekimas tarp vietinių ir tarptautinių skrydžių terminalų.

Skrydžio iš Helsinkio į Tamperę laiko vos užteko užkandžiams patiektam „Fazer“ šokoladui suvalgyti. 1779 metais įkurtas ir apie 200 tūkst. gyventojų turintis miestas gali pasigirti ne tik tradiciniu ir gana didelę reikšmę šiam regionui turinčiu teatro festivaliu. Mieste net keliolika pačių įvairiausių muziejų - miesto, batų, žaislų, Suomijos bokso istorijos, o netoli Trolių mumių slėnio įsikūrusi Vladimiro Iljičiaus Lenino gyvenimui ir jo ryšiams su Suomija skirta ekspozicija .

Tamperė sudėliota iš gana monotoniškų modernių XX a. pabaigos architektūros pavyzdžių, tačiau matyti ir vienas kitas XIX a. vidurio ar pabaigos statinys - tarp jų ir solidumo bei jaukumo derme pasižyminti senoji miesto rotušė. Ji mena XX a. pradžioje Suomiją sukrėtusį pilietinį karą ir kovotojas moteris, iš aplinkinių fabrikų susirinkusias čia ginti raudonosios Rusijos idealų ir kovojusias iki paskutinio kraujo lašo.

XX a. šeštajame dešimtmetyje, kai rotušės rūmai valdininkams pasidarė per maži, tik vieno balso persvara pastatas buvo išsaugotas - nedaug trūko, kad tipišką visuomeninį pastatą su grakščiais istoristiniais interjerais būtų sulyginę su žeme. Dabar čia vyksta oficialūs priėmimai. Kuklių XIX a. vidurio - XX a. pradžios portretų ir peizažų fone mėsos kukuliais, kareliškais pyragėliais ir kitomis suomiškos virtuvės pažibomis kartu su juodųjų serbentų trauktine čia mėgavosi ir oficialaus Tamperės teatro festivalio atidarymo svečiai.

Intensyvi, nepriekaištingai sukoordinuota festivalio programa prasidėjo jau pirmadienį: pirmasis pasirodė Tamperės universiteto Vaidybos skyriaus studentų spektaklis pagal Philipo Ridley pjesę „Sparklesharks“, režisuotas Miko Roiha, ir prieš penkiolika metų suomio Antti Raivo „Q“ teatre pastatyto spektaklio „Paskutinis karavanas“ papildyta versija, kurioje tas pats aktorius kalba Dievo, Adomo, Ievos, Trijų išminčių, Esmeraldos ir kitų personažų lūpomis.

Antradienį pirmą kartą suomiams suvaidinta Mariaus Ivaškevičiaus parašyta ir režisuota pjesė „Malyš“, kurią atvežė Oskaro Koršunovo teatras; vilniečiai spektaklį rodys dar ir šiandien; beje, visi festivalio svečiai savo kūrinius rodys po du, kai kurie - net po tris kartus; kaip parodė pirmasis matytas vaidinimas - „norton.comander.productions & Rorum Freies Theater“ iš Vokietijos spektaklis „Soliaris“ - publikos susirenka labai gausiai.

Iš kinematografo ir literatūros pažįstamam „Soliario“ siužetui perteikti vokiečiams prireikė lygiai tiek laiko, kiek trunka atskristi iš Vilniaus į Helsinkį. Vis dėlto Harietos ir Peterio Meilingų parašyta ir režisuota garsiojo Stanislawo Lemo romano inscenizacija, įkurdinta Senosios muitinės sandėliuose, prailgo. Spektaklio pristatymas iškart atkreipė dėmesį profesionaliu visų jo komponentų sustygavimu, nes jame nebuvo apsiribota įprastinėmis aktorinio meno priemonėmis. Prasidėjęs keistais, erdvės proporcijas iškreipiančiais rakursais nufilmuotais vaizdais, demonstruojamais ant prieš pat sceną įrengto ekrano, „Soliaris“ netruko persikelti ir į trimatę erdvę.

Be literatūros, „Soliario“ kūrėjams itin svarbi vaizdinė spektaklio estetika, besiremianti aiškiai, artikuliuotai tariamo teksto, apšvietimo, kino, vaizdo projekcijų moduliacijomis - tai sustiprina „kosminę“ spektaklio temą. Tačiau toks sprendimas pasirodė kiek iliustratyvus, paradoksaliais vaizdų ir garsų koliažais imituojantis egzistencines romano herojų būsenas. Aktoriai nevargino savo balsų - vaidino su mikrofonais; tai paryškino kosminę spektaklio temą, o drauge leido be vargo klausyti ir girdėti tariamą tekstą, jausti jo intonacijas bei faktūras - šnabždesius, mikčiojimus, nutylėjimus.

Filmuotas bei kompiuterine animacija paryškintas scenas supo aklina juoda erdvė, kurioje skendo scenografijos elementai - vaidybos platformos su širmomis ir savotiškos palapinės, apibrėžtos tiesiomis baltomis juostomis, nerealiai sužibančiomis specialiai jas apšvietus.

Racionaliai, su intelektiniu pasimėgavimui vaidinantys aktoriai šiek tiek priminė tobulai savo priedermes atliekančius robotus; vokiško natūralizmo spektakliui suteikė scenos priekyje pastatytame narve įkurdintas juodas paukštis ir baltas šuva, slampinėjantis po sceną, tai prigulantis, tai nusižiovaujantis ir už savo vaidybą tučtuojau sulaukiantis pieniškos dešrelės, kurios gabaliukams čia pavesta iliustruoti sceną apie Pavlovo refleksų eksperimentus.

OMNI naujienos

Užsienyje