Tamperės teatro festivalis. Paskutinė diena

Helmutas Šabasevičius 2005 08 18

aA

Nors oficialiai Tamperės teatro festivalis baigėsi tik sekmadienį, dauguma į pagrindinę programą įtrauktų kūrinių buvo parodyti šeštadienį - šios dienos spektaklių srautas buvo pats intensyviausias, žanriniu ir meniniu požiūriu įvairiausias ir margiausias.

Programa prasidėjo jau 12 valandą spektakliu vaikams - vieninteliu tokio pobūdžio kūriniu iš daugybės pristatytų veikalų. Suomių kompozitoriaus Juoni Kaipaineno drauge su režisiere Marika Vapaavuori sukurtas lengvas miuziklas remiasi Astridos Lindgren kūriniais ir kitais literatūriniais šaltiniais apie skraidantį berniuką, kuris šiuo atveju į fantazijų - ar, pasak spektaklio pavadinimo, „Prieblandos šalį“ pakviečia vaikščioti negalintį vaiką.

„Prieblandos šalyje”
Septintajame dešimtmetyje pastatytos Tamperės koncertų salės mažojoje scenoje vykęs spektaklis su gyvu kelių muzikantų orkestru ir trimis atlikėjais - naiviai paprastas, sukurtas pasitelkiant elementarius vaikiško spektaklio įvaizdžius: nesudėtingą mobilią dekoraciją, iš lovos virstančią garvežiu ar atgijusių žaislų atliekamų choreografinių-akrobatinių numerių platforma. Ir čia, kaip daugybėje kitų šiuolaikinių spektaklių, neapsieinama be vaizdo projekcijų, su kurių pagalba sukuriamas skrydžio įspūdis, kurių vaizdai - filmuoti vaikų piešiniai - kuria menamų veiksmo vietų (miško ar jūros dugno) užuominas.

Valandos trukmės spektaklis su muzika ir vaizdiniais efektais (žybsinčiomis lempučių girliandomis, iš viršaus pasipilančiais smulkiais muilo burbulais, ant ilgo meškerykočio nuleidžiama didele raudona plaštake), kaleidoskopiška personažų galerija vaikams transliuoja pozityvią, optimistinę žinią, tačiau neįgalumo motyvas čia lieka tik kaip duoklė socialinės politikos gairėms ar viena iš skaidrių akvareliškų iliustracijų; jo prasmė mažuosius žiūrovus gali pasiekti nebent su rūpestingais ir kantriais tėvų aiškinimais.

Keista, bet ketvirčio amžiaus senumo sovietinės ikonografijos tirštai prisodrintas Kazachijos teatro grupės „Art & Schock“ spektaklis „Back in U.S.S.R.“ daugeliui publikos buvo suprantamas be jokių ypatingų paaiškinimų. Vaidintas naujojo Tamperės teatro Mažojoje scenoje, kuri įsikūrusi vos už kelių šimtų metrų nuo Tamperės Lenino muziejaus, režisierės Galinos Pjanovos kūrinys priminė juokingų intermedijų koliažą, neturintį rišlesnės dramaturginės minties ir po iš tiesų tipiškomis utriruotai perteiktomis soviemečio gyvenimo scenomis slepiantis gana seklią ir sentimentalią mintį.

Spektaklyje veikia Ivanova, Petrova ir Vasiljeva, jis prasideda tuščioje scenoje, kur kabo plakatas-žemėlapis su užrašu „Naša rodina SSSR“, ant raudona vėliava užtiestos spintelės stovi gipsinis Lenino biustas, netoli - iš kartono iškirptas kreiserio „Aurora“ siluetas. Režisierės ir trijų aktorių sukurtas spektaklis turi ir europietišką temą - šalia kazachų pionierių čia veikia ir režisierė iš Vokietijos Demokratinės Respublikos, besidalijanti patetiška ironija persmelktu balsu skaitomais prisiminimais.

„Back in URSS”
Spektaklyje visko daug - muzikos, gana juokingų tekstų, aktorinių improvizacijų, kurios savaime patrauklios ir leidžia gana skaniai pasijuokti, nes jos akivaizdžiai skirtos publikos malonumui, be to, kai kurios scenos ištęstos, padrikiems epizodams trūksta koordinacijos. Sovietų Sąjungos himnas, Alos Pugačiovos „Arlekinas“, ABBA „Money Money Money“, sentimentali rusų dainuojamoji poezija papildyta grėsmingai žvaliomis melodijomis - tokiomis kaip „Pust vsegda budet solnce“ („Te visad šviečia saulė“), čia pat dainuojant ir kitą nemažiau populiarų šios melodijos tekstą - „Pust vsegda budet vodka“ („Te visad būna degtinė“).

Sovietinio gyvenimo prisiminimai iškeliami gana taikliai, su pasimėgavimu paryškinant jų absurdą: meilė Leninui, kurio biustas Raudonajame mokyklos kampelyje tampa ir pirmuoju bučiavimosi pamokų partneriu, visuotinė meilė Jurijui Gagarinui, garbės sargybos prie gedulo kaspinais dekoruotų vienas po kito mirštančių sovietinių vadų, sovietinio gyvenimo kontrastai (VDR tarnavusio karininko dukra Vasiljeva giriasi čekišku šviestuvu, lenkiškais baldais ir suomiška degtine); greta - bendresnio pobūdžio sovietinės vaikystės ir jaunystės prisiminimų štrichai: šokių vakarai, pirmosios cigaretės, draugystės, nuoskaudos ir nusivylimai, mergaičių muštynės, beje, perteikiamos sulėtinta pantomima - tą lietuvių teatro žiūrovai pažįsta jau keliolika metų nuo Oskaro Koršunovo „Senės“ laikų.

Pastatytas publikai, spektaklis neleidžia jai ramiai mėgautis veiksmu - kartkartėmis žiūrovai sulaukia artisčių dėmesio: per pionierišką paradą skanduojant „Lievoj, lievoj“ (liet. kairę, kairę) pirmosiose eilėse sėdintiems žiūrovams liepiama tiesiai laikyti kojas, mokykliniame šokių vakare vienam nieko dėtam vyriškiui tenka tapti gražuolės Vasiljevos šokių partneriu o vėliau, šiai pasigėrus ir užsliuogus lynu į viršų, po iškalbingų Petrovos raginimų žvilgsniais ir gestais dar ir nukelti sriūbaujančią Vasiljevą žemėn.

Iliustratyvi ir spektaklio pabaiga: vokiečių režisierė praneša, kad Vasiljeva prasigėrė, Petrova pradėjo vaikščioti į cerkvę, o nevėkšla trumparegė Ivanova su apsmukusiomis baltomis medvilninėmis pėdkelnėmis gavo gražų vyrą, turi du vaikus ir yra sėkminga verslininkė. Sudraskiusios SSSR žemėlapį, jo skiautes išmėčiusios po žiūrovų salę, artistės po kiek laiko vėl sudėlioja iš suglamžytų skiaučių SSSR dėlionę ir visos drauge nuo suoliuko sulėtintai žengia atgal - į savo vaikystės praeitį, nuo kuriuos niekada niekur negalės pasislėpti; suprantama, kad reveransai po spektaklio vyksta, lydimi garsiosios „The Beatles“ dainos.

Natūralistinis islando Jono Atli Jonassono pjesė „Bangų mūša“ apie sunkų Islandijos žvejų gyvenimą vaidinama beveik natūralaus dydžio nedidelio žvejų laivo kajutės modelyje, įtaisytame siūbavimo efektą leidžiančioje sukurti konstrukcijoje. Ankštoje kelių kubinių metrų erdvėje tiesiogine ir perkeltine prasme stumdosi penki vyrai - suprantama, kiekvienas su savo praeitimi ir dabarties samprata, savo skauduliais ir sudužusiomis viltimis, kurias, palengva atsikratę šiurkščių išorinių apvalkalų, išsako vienas kitam ir žiūrovams. Tikrų daiktų pripildytoje erdvėje kuriama dramaturginė įtampa, kaip sakė spektaklio režisierius Haflidi Arngrimssonas, artima Islandijos žvejams, po kurių kaimelius dažnai gastroliuoja „Vesturport & Artbox“ trupė. Įdomu buvo visiškai kito pobūdžio konfliktų situacijoje matyti tuos pačius erdvaus, bravūriško, akrobatiško „Romeo ir Džuljetos“ spektaklio veikėjus-priešininkus Romeo (Gisli Orn Gardarsoną) ir Tebaldą (Olafurą Egilsoną); greta jų veikė ir kiti šekspyriškos tragedijos personažai, sugebėję beveik neatpažįstamai persikūnyti.

Nors aktorių dialogai buvo vaidinami gyvai, o kartkartėmis pertraukiami energingų vokalinių ansamblių, vis dėlto žiūrėti islandų kalba su suomiškais subtitrais vaidinamą spektaklį - kad ir susipažinus su jo turiniu - buvo nelengva. Be to, jau prieš prasidedant vaidinimui režisierius įspėjo, kad spektaklis gali užtrukti; ši aplinkybė leido po pirmosios dalies išskubėti į paskutinį festivalio renginį - Šiaurės šalių šiuolaikinės choreografijos kūrinių vakarą.

Didžiojoje daugiau kaip tūkstantį žiūrovų talpinančioje Tamperės koncertų salės scenoje parodytos penkios šiuolaikinio šokio kompozicijos - gana įvairios tiek savo leksika, tiek perteikiamomis mintimis. Įdomus pasirodė visiškai naujas 2005 m. švedų trupės „Stockholm 95o North“ kūrinys „Open Plan Design“, atskleidžiantis įdomų spektaklio kūrėjų Shintaro O-ue, Tilmao O´Donnello ir Eriko Johanssono (pastarieji du - ir atlikėjai) erdvinį mąstymą, derinantis apšvietimą, tekstinius intarpus (pavyzdžiui, skaičiuojant, kiek gali būti plaukų ant visų į spektaklį susirinkusių žiūrovų ir artistų galvų drauge sudėjus) ir dinamiškas, energingas judesių kombinacijas. Tos pačios trupės parodytas Kennetho Kvarnstromo dar 1994 m. sukurtas epizodas „Carmen?!“ pagal Rodiono Ščedrino-Georges´o Bizet žinomą kūrinį - nors ir muzikaliai, išradingai pastatytas, stokojo organiškumo, kai kurie įvaizdžiai atrodė iliustratyvūs (mojavimas didžiule vėliava), vulgarūs, manieringi, o padavėjų eilutėmis apsivilkusiems šokėjams kartais trūko judesių sinchroniškumo.

Suomių choreografijos menui atstovavo emociniu požiūriu gana iliustratyvus Virpi Pahkineno šiais metais sukurtas duetas „by the painless arrow of artemis“ pagal Rokerio Ludvigseno muziką - pretenzingos pavadinimo prasmės atsispindėjo ir pačioje choreografijoje, keistai, lyg per prievartą derinančioje klasikinio šokio liekanas su moderniąja plastika. Garsusis Jorma Uotinenas naujausiame savo epizode „From A to B and back again“ pagal „Apocalyptica“ muziką ypatingo išradingumo neparodė, tačiau didžiulių ovacijų sulaukė, pats atlikęs 1991 m. pagal Giuseppe Verdi muziką sukurtą epizodą „Diva“. Iš pradžių pasirodęs kaip scenos darbininkas, atėjęs išnešti po ką tik pasibaigusio numerio užsilikusių kopėčių, netrukus jis vėl grįžo ir pripildė sceną elegantiškų juodų kėdžių. Išsinėręs ir kombinezono, likęs su marškinėliais, ant kurių užrašyta „Uotinen“, šokėjas įsisupo į ryškiai raudoną atlasinį krinoliną ir su tikros operinės divos užmoju siautė po sceną, surinkdamas ir vėl išmėtydamas kėdes, grąžydamas rankas, banguodamas klubais ir mėtydamas publikai ilgesingus žvilgsnius.

Pakankamai šviežias, originalus, režisūros bei choreografijos požiūriu įdomus buvo ir Norvegijos nacionalinio baleto trupės atliktas Paulo Lightfooto ir Sol Leono „SH-Boom“ (1994) pagal populiarių melodijų koliažą; išradingoje choreografijoje naudojami daiktai - prožektoriai, keptuvė, kuria savo brangiausias kūno dalis šokdamas prisidengia nuogas vyras - gana organiškai, pagal to meto paradoksų estetiką integruoti į visą sąmoningai fragmentišką šokio struktūrą, kurioje lieka didelė choreografiškos disciplinos ir dinamiško atlikimo dozė.

Dėl įtemptos festivalio programos liko nepamatyti dar keli suomių spektakliai, populiarus naujas suomių miuziklas „Carefree“ pagal vienos garsiausių suomių dramaturgių Minnos Canth pjesių „Darbininko žmona“, taip pat ir Stokholmo miesto teatro atvirame ore vaidintas „La Strada“ žinomo Federico Fellini filmo motyvais bei Rumunijos „Teatrul Andrei Muresanu“ Antono Čechovo „Trys seserys“, kurias pastatė režisierius Radu Afrimas.

Pats didžiausias festivalio įspūdis - ne tik įdomūs, įvairūs, kad ir nevienodos meninės kokybės spektakliai, bet įvairus suomių teatras, kuriame dera tvirta teatrinė tradicija, meninė bei kūrybinė saviraiška, eksperimentai ir autoironija - visa tai reikalinga ne tik patiems menininkams, bet ir žiūrovams, taip pat - ir tiems, nuo kurių priklauso teatro kūrybos sąlygos: juk 200 tūkst. gyventojų turinčioje Tamperėje - net aštuonios puikiai įrengtos ir įvairiausiems teatralų poreikiams pritaikytos scenos bei didžiulis būrys sergančių teatru entuziastų, kurių pirmosiose gretose - Tamperės teatro festivalio organizatoriai.

OMNI naujienos

Užsienyje