Vilniaus senajame teatre nuteistieji į premjeras palydi „Kaligulą“ ir „Kankinį“

2024 02 26 menufaktura.lt
Iš Gedimino Sadausko fotografijų ciklo „Lukiškių skg. Nr. 6“
Iš Gedimino Sadausko fotografijų ciklo „Lukiškių skg. Nr. 6“

aA

Vilniaus senajame teatre (VST) atidaroma Gedimino Sadausko fotografijų paroda „Lukiškių skg. Nr. 6“, kuri palydi ir pratęsia premjerinį režisieriaus Jokūbo Brazio spektaklį „Kaligula“ (premjera - vasario 28 ir 29 d., lietuvių kalba) pagal Albertʼo Camus pjesę, bei Agniaus Jankevičiaus „Kankinį“ (premjera - gegužės mėn.) pagal Mariaus von Mayenburgo pjesę. Šio fotografijų ciklo personažai - nuteistieji iki gyvos galvos. Kadrai iš dar veikusio Lukiškių kalėjimo, menančio ištisą epochą, santvarkų, kaltės ir bausmės sampratos kaitą. Čia kalėjo visuomenės veikėja Marcelė Kubiliūtė, bolševikas Feliksas Dzeržinskis, Nobelio taikos premijos laureatas Menachemas Beginas, roko žvaigždė Bertrand´as Cantat.

Jau įprasta, kad VST spektaklių premjeras lydi parodos, diskusijos. Taip siekiama plėsti teatro ribas, kelti klausimus, diskutuoti visuomenei aktualiomis, kontroversiškomis temomis.

Fotografijų personažai - nuteistieji iki gyvos galvos

Parodos aprašo epigrafui pasirinktos Oscaro Wildeʼo eilutės: „Mano gyvenime buvo du reikšmingi posūkiai: kai tėvas pasiuntė mane į Oksfordą ir kai visuomenė patupdė mane už grotų.“

Gedimino Sadausko fotografijų ciklas „Lukiškių skg. Nr. 6“ yra iš Lukiškių kalėjimo Vilniaus miesto centre, vienos seniausių įkalinimo įstaigų Lietuvoje, kuri veikė daugiau kaip 100 metų ir galop 2019-aisiais buvo uždaryta. Kadrai iš kalėjimo, menančio ištisą epochą, santvarkų, kaltės ir bausmės sampratos kaitą. Fotografijų personažai - nuteistieji iki gyvos galvos, gyvenantys 7,5 kv. m. kamerose. Visi kadrai prisijaukinti 2013-2019 metais.

Parodos kuratorius Gytis Norvilas teigia: „Kaip G. Sadauskui pavyko visa tai užfiksuoti - neįsivaizduoju, tik nujaučiu, kad reikėjo titaniškų psichinių pastangų, išskirtinės empatijos. Į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą įeini po visų privalomų procedūrų - it oro uoste prieš įlipant į lėktuvą: skeneris, rentgeno aparatas, patikra... Bausmės vienuolynas, išganymo pragaras, Mordoras... Jausmas, jog patekai į atskirą valstybę, labai stiprus, o kai supranti ją esant Vilniaus centre (per tvorą matyti dangoraižiai, verslo centras, Seimas, Mažvydo biblioteka, girdėti miesto triukšmas), jausmas dar stipresnis - įspūdis it visa tai vyksta paraleliniame pasaulyje. Savi įstatymai, cechai, virtuvė etc.“

Gediminas Sadauskas: „Pirmieji apsilankymai kalėjime fotografiniu aspektu buvo visiškai tušti“

G. Sadauskas (g. 1986 m.) fotografijos pasaulyje nėra naujokas, yra sukūręs fotografijų ciklus: „Senasis Kalvarijų turgus“, „Senelių namų gyventojai“, „Bitininkai“, „Senoji aludarystė“, seriją apie Lietuvos tremtinius. Ciklas „Lukiškių skg. Nr. 6“ buvo tarp konkurso „Lietuvos spaudos fotografija 2020“ nominantų kategorijoje „Serijos“, spausdintas kultūros žurnale „Literatūra ir menas“ ir kt. leidiniuose, eksponuotas tarptautiniame poezijos festivalyje „Poetinis Druskininkų ruduo“.

Fotografas atvirai dalijosi šių fotografijų atsiradimo virtuve: „Jų kasdienybę, teritoriją, darbą, laisvalaikį įamžinau senuoju juostiniu fotoaparatu. Atsivėrus kalėjimo vartams, buvau pasitiktas anksčiau nematyto pasaulio: griežta disciplina, didelė ir paini teritorija, masyvi pastatų architektūra bei žvilgsniai, šūksniai pro atvirus kamerų langus. Tapau visiškai izoliuotas. Pirmieji apsilankymai fotografiniu aspektu buvo visiškai tušti: tiesiog panirdavau į tą pilkos spalvos zoną, psichologinį spaudimą, specifinį ten tvyrantį kvapą. Kartu su fotoaparatu krepšyje užsikirsdavo ir smegenys. Keletą kartų praėjus maršrutą norėjosi tiesiog pabėgti, mesti, nusiplauti.“

Parodos ir spektaklių herojai - paraščių žmonės, nepritapėliai

Ši paroda palydi ir papildo režisieriaus Jokūbo Brazio spektaklį „Kaligula“ (premjera - vasario 28, 29 d.) pagal Albertʼo Camus pjesę, bei Agniaus Jankevičiaus „Kankinį“ (premjera - gegužės mėn.) pagal Mariaus von Mayenburgo pjesę. Parodos „objektai“, kaip ir šių spektaklių herojai (Kaligula, mokinys Benjaminas Ziūdelis), dėl vienų ar kitų priežasčių yra užribyje, paraščių žmonės, autsaideriai, nepritapėliai. Kaligula ne tik „drumsčia Romos ramybę“, jis ima žudyti - žūsta begalės veidmainių, prisiplakėlių ir nekaltų jų artimųjų. Čia ir išryškėja, kad iš pažiūros serijinio žudiko užmačias primenantis Kaligula yra absurdo patirtį išgyvenantis žmogus, o šie žudymai - tai rafinuotas siekis pakeisti pasaulį.

M. von Mayenburgo personažas Benjaminas „sėdo“ ant kitokios adatos - Biblijos, kurioje randa visus atsakymus, ją paverčia aplinkinių kankinimo ir terorizavimo įrankiu. Šis spektaklis dar tik pakeliui į sceną.

Tiek parodos, tiek spektaklių personažus iš esmės sieja banalus, bet esminis klausimas - ar tikslas gali pateisinti bet kokias priemones jam pasiekti?

Kalėjimo kasdienybė

G. Sadauskui fotografavimo patirtis buvo išskirtinė. Tuo abejoti nedrįs turbūt niekas. Nuotraukų autorius prisipažino, jog ilgainiui su nuteistaisiais bendrauti išmokęs, pažino jų aplinką, laisvalaikį, jų darbus, buvo įsuktas į tos visuomenės kasdienybę: pusryčiai, 1,5 val. pasivaikščiojimas lauke, knyga, pietūs, sporto salė, vakarienė, laisvalaikis. Kartą per savaitę skambutis (iki 15 min.), dušas, galbūt susitikimas su vienuoliu. Jeigu turi artimųjų, susitikimas iki 2 val. kartą per 2 mėnesius.

Ši G. Sadausko tamsos kelionė truko iki pat 2019 m. vasaros. Visą tą laiką, kaskart žengdamas į Lukiškių skg. Nr. 6, buvo apipilamas žmogui nesuvokiamų tragedijų. Fotografuodamas, anot nuotraukų autoriaus, stengėsi suprasti likimus tų, kurie lyg šešėliai, įkalinti savo pačių prisiminimuose tūno tamsiuose urvuose.

Gytis Norvilas: „Savo nuosprendžius jie jau yra išklausę, antrą kartą teisti neturime teisės“

Parodą palydinčiame tekste G. Norvilas, kuriam tame pačiame kalėjime tiems patiems nuteistiesiems dar 2016 m. teko skaityti eilėraščius „Poezijos pavasario“ renginyje, rašo: „Visi nuteistieji iki gyvos galvos buvo dienraščių pirmųjų puslapių vienadieniai herojai, - nepabijokim to žodžio - budeliai, ir į Lukiškes pateko už tai, ką paprastai žmogus stengiasi greitai pamiršti. Pamiršti, kad žmogus gali būti ir yra toks. Be abejo, JIE - tai MES, visa visuomenė. Savo nuosprendžius jie jau yra išklausę, tad antrą kartą teisti ir apsimesti teisuoliais neturime teisės. Šias nuotraukas pavadinti reportažu, serija? Pernelyg paprasta, nors žanriškai - arčiausiai to. Šias nuotraukas veikiau įvardyčiau socialiniu, antropologiniu tyrimu, žmogaus prigimties ir jos užkaborių tyrinėjimu, čiuopimu, o iš esmės bandymu atsakyti į klausimą, kas aš pats esu.“

Kalėjime - tik du medžiai

Beje, niekas turbūt nepastebėjote - Lukiškių kalėjime apskritai yra tik du medžiai, ir abu juos matote nuotraukose: eglė vidiniame kalėjimo kieme ir žydinti alyva, pasiruošusi visu intensyvumu sukti dar vieną gyvybės ciklą. Pavasario smurtas, atviras gyvybės nervas, išlikimo instinkto misterija, kuri greičiausiai ir spiria pažinti.

Žmogaus prigimties, sąmonės užkaborių, obsesijų pažinimo intencija ryški ir būsimose Vilniaus senojo teatro premjerose „Kaligula“ bei „Kankinys“.

VST informacija

Anonsai