Albertʼo Camus „Kaligula“ atgims Vilniaus senajame teatre

2024 02 08 menufaktura.lt
Akimirka iš spektaklio „Kaligula“ repeticijos, režisierius Jokūbas Brazys (Vilniaus senasis teatras, 2024). Telmano Ragimovo nuotrauka
Akimirka iš spektaklio „Kaligula“ repeticijos, režisierius Jokūbas Brazys (Vilniaus senasis teatras, 2024). Telmano Ragimovo nuotrauka

aA

Kodėl eilinis Romos imperatorius Kaligula iš Julijų-Klaudijų dinastijos iki šiol minimas kaip žiauriausias, jokių taisyklių ir draudimų nepaisęs valdovas, nors tokių, vienas kitą žiaurumu lenkusių psichopatų, žmonijos istorijoje buvo daugybė? Manoma, kad dėl to kalti gabūs menininkai, vieninteliam Kaligulai parodę nuoširdumą, atsidavimą ir įamžinę jį savo kūriniuose. Būtent šis imperatorius tapo rašytojų įkvėpimo šaltiniu ir galiausiai savo žvaigždės valandos sulaukė XX amžiuje, virto vienu iš svarbiausių Europos tekstų teatrui personažu. Šiandien Albertʼo Camus „Kaligulos“ pastatymų galima rasti kone kiekviename pasaulio teatre, savo trupėje turinčiame aktorių, kuris amžininkus lenkia talentu ir charizma. Lietuvoje kiekvienas šios dramos pastatymas virsdavo maža teatrine revoliucija.

Vasario 28 ir 29 dienomis, Vilniaus senajame teatre (VST) įvyks vieno talentingiausių Lietuvos jaunųjų teatro režisierių Jokūbo Brazio „Kaligulos“ premjera.

Jokūbas Brazys: „Camus kūrybą svarbu analizuoti bent kas dešimtmetį“

„Camus kūrybą svarbu analizuoti bent kas dešimtmetį“, - konstatuoja jaunas kūrėjas ir ši jo tezė gali tapti pretekstu pasidomėti, o ką gi teatras reiškė pačiam 1957 metų Nobelio premijos laureatui Camus. „Šis pasaulis neturi prasmės ir kas tai supranta - patiria laisvę“, - savo tiesą išrėkia Kaligula, o tuo metu jį sukūręs autorius mintyse tyliai priduria: „absurdišką laisvę“.

Camus gimė 1913 metais Alžyre, čia studijavo filosofiją, domėjosi Fiodoro Dostojevskio ir Friedricho Nietzscheʼs kūryba. 1936 metais įkūrė savo mėgėjų teatrą „Darbo teatras“ (Théâtre du Travail), po metų pervadintą „Komandos teatru“ (Théâtre de l´Equipe), kuriame jis atliko Ivano Karamazovo vaidmenį. Alžyre rašytojas gyveno iki 1940-ųjų, per tą laiką spėjo pabūti kelių opozicinių laikraščių vyriausiuoju redaktoriumi ir kultūros centro direktoriumi. Tuo metu Camus daugiausia rašė esė ir straipsnius, o pagrindinius kūrinius sukūrė persikėlęs į Paryžių. Visą gyvenimą rašęs dienoraštį (jo „Užrašų knygelės“ yra išleistos ir lietuvių kalba), dar gyvendamas Alžyre apie 1936-uosius Camus užsirašė trumpą būsimos keturių veiksmų dramos planą. Ji turėjo vadintis „Kaligula, arba Mirties prasmė“.

Dvidešimt trejų metų filosofo užrašų knygelėje išliko šio sumanymo pabaiga: „Kaligula praskleidžia uždangą ir išeina į avansceną - „Ne, Kaligula nemirė. Jis čia ir ten. Jis kiekviename iš mūsų. Jeigu jūs turėtumėte valdžią, jeigu turėtumėte išdidžią širdį, jei mylėtumėte gyvenimą, jūs pamatytumėte, kaip išsilaisvina šitas pabaisa arba angelas, kurį jūs nešiojatės savyje. Mūsų epocha miršta dėl to, kad tikėjo dorovinėmis vertybėmis, tikėjo, kad viskas gali būti nuostabu ir neabsurdiška. Likite sveiki, aš grįžtu į Istoriją, kurioje mane užmūrijo tie, kurie bijo per daug stipriai mylėti.“

Neapykanta „pinigų teatrui“

Tuo metu teatras Camus buvo tapęs natūralia ir gyvybiškai būtina saviraiškos priemone. Jo suburta „Darbo teatro“ jaunoji trupė buvo tikri idealistai, savo pagrindiniu tikslu įvardiję: „Suvokti meninę masinės literatūros vertę ir įrodyti, kad menas kartais gali nužengti iš savo dramblio kaulo bokšto“. Jų pirmieji pastatymai 1936 metais (Maksimo Gorkio „Dugne“, Aischilo „Prometėjas“) logiškai vedė prie neapykantos „pinigų teatrui“ ir „tai dramatiškai prancūzų tradicijai, kurią galima būtų pavadinti lovos reikalų epopėja“.

Savo jaunąjį trupės lyderį jo bendražygiai įsiminė kaip beatodairiškai įsimylėjusį tekstą, stilių ir grožį. Viena iš trupės aktorių prisiminimuose dalijosi: „Camus buvo aukštas, nenuilstantis jaunuolis, nors ir ligotas, bet visiškai pavergtas meilės teatrui“. Jis pats yra prisipažinęs: „Teatro dėka aš atsikračiau nuobodulio savo rašytojo profesijoje. Visų pirma, aš atsikračiau to, ką vadinu lengvabūdiška kliūtimi... Iš šios pusės žiūrint, teatras - mano vienuolynas. Pasaulietiška tuštybė miršta šių sienų papėdėje ir už nesugriaunamos užtvaros, du mėnesius atsiduodami tik meditacijai, nukreiptai į vienintelį tikslą, darbščiųjų vienuolių, atplėštų nuo pasaulietiškų pagundų, brolija, rengia pamaldas, kurios bus įžymios tik kartą ir tik vieną vakarą.“

Kaligula: laukinė, išsilaisvinusi, šekspyriško didingumo persona

Jo užrašų knygelėse vis dažniau minimas Kaligula, nauja dramos pavadinimo versija skamba taip: „Kaligula - Lošėjas“. Camus „Kaligulos“ siužetas įkvėptas antikos rašytojo Gajaus Svetonijaus Trankvilo knygos „Dvylikos cezarių gyvenimas“. Pjesė parašyta 1937 m., tačiau Camus daug kartų peržiūrėjo jos tekstą, o galutinį pavidalą tragedija įgijo tik po dvidešimties metų. Tai rodo svarbią vietą, kurią šis kūrinys užėmė rašytojo kūrybinėje biografijoje ir siekį paversti tobula teatrine struktūra. Drama kupina aštraus humoro, nevengiama net vodevilinių replikų, o siužeto centre pats Kaligula: laukinė, išsilaisvinusi, šekspyriško didingumo persona. Visi teatriniai Camus kūriniai buvo priimti kaip tragedijos, jis ir pats nuolat pabrėždavo tragizmo reikšmę savo dramaturgijoje, galiausiai „Kaligulą“ įvardydamas „proto tragedija“, o 1945 m. sukurtą „Nesusipratimą“ - „bandymu sukurti šiuolaikinę tragediją“.

Viename interviu paklaustas, kodėl jis nusprendė rašyti teatrui, ką būtent siekė išreikšti kaip dramaturgijos autorius, Camus atsakė: „Aš norėjau sukurti personažus ir emocijas, ir tragizmą. Vėliau aš daug mąsčiau apie šiuolaikinės tragedijos problemą. „Nesusipratimas“, „Apgultis“, „Teisuoliai“ - tai bandymai kiekvieną kartą skirtingais būdais ir skirtingais stiliais priartėti prie šios modernios tragedijos.“

Camus drama „Kaligula“ pirmą kartą publikuota 1944 m. gegužę „Editions Gallimard“ leidyklos.  Premjera įvyko 1945 m. rugsėjo 26 d. Paryžiuje. Camus kūrybos tyrinėtojai akcentuoja, kad šis spektaklis su Gérardʼu Philipeʼu pagrindiniame vaidmenyje publikos buvo priimtas būtent kaip antifašistinis, nors jokio antifašistinio patoso jame, žinoma, nebuvo.

„XX amžiaus hekatombos Camus tapo vien priminimu apie kasdienį mirties siaubą, tykantį už kiekvieno kampo. Socialiniame absurde jis įžvelgė paties gyvenimo absurdą, siaubingą pasaulio tvarką, kurioje kiekvienas žmogus yra pasmerktas nebūčiai ir praradimui to, kas jam brangiausia. Camus Kaligula vylėsi absurdą nugalėti absurdu, įveikti mirties baimę pavertus mirtį rutinišku socialiniu ritualu, pažaboti alogišką lemtį, prisiėmus sau Lemties vaidmenį. Jis norėjo nepermaldaujamai pasaulio tvarkai priešinti absoliučią žmogiškosios valios laisvę. Taip jis tapo tironu“, - teigia teatro tyrėja Marina Davydova.

Intelektualinė tragedija „Kaligula“ atspindi pagrindinę Camus filosofijos temą - pasaulio absurdo suvokimas, maištas prieš jį ir taip įgyjama laisvė. „Kaligula“ siejasi su egzistencialistiniu romanu „Svetimas“ ir filosofine esė „Sizifo mitas“. Šie trys kūriniai Camus kūryboje sudaro „absurdo ciklą“.

Unikalų „Kaligulos“ kodą atradę lietuvių režisieriai

Kažką naujo pasakyti apie Camus pjesę „Kaligula“, kurią atrodo mintinai žino kiekvienas Lietuvos teatro žiūrovas - tikras iššūkis. Juk apie tai, kaip jaunas imperatorius nusprendžia Romos senatorius priversti gyventi tokio paties žiaurumo, idiotiškumo, beprasmybės ir atsitiktinumų kupiname režime, kokiu, jo manymu, yra pats gyvenimas, lietuviai režisieriai spektaklius kuria nuo 1983-ųjų metų. Jonas Vaitkus, Ignas Jonynas, Cezaris Graužinis, Eimuntas Nekrošius, Vidas Bareikis, Agnius Jankevičius buvo atradę unikalų „Kaligulos“ kodą, savo spektakliuose ryžosi ištirti šio išskirtinio žmogaus santykius su absurdiška realybe ir su visuomene, kurioje susiformavo ši tragiška asmenybė.

Lietuvos teatre Kaligulos vaidmenį pirmieji įkūnijo du aktoriai - Regimantas Adomaitis ir Valentinas Masalskis, režisieriaus Jono Vaitkaus 1983 m. pastatyme Kauno dramos teatre. Į Lietuvos teatro istoriją įrašyti dar du išskirtiniai Kaligulos vaidmens atlikėjai - Rolandas Kazlas, 2004-aisiais vaidinęs režisieriaus Jonyno spektaklyje, ir Ainis Storpirštis - Kaligulą įkūnijęs 2014 m. Bareikio spektaklyje. Būtent „Kaliguloje“ lietuvių žiūrovai pirmą kartą išvydo spektaklyje panaudotus dokumentinio kino vaizdus, teatrą, virtusį maištaujančio imperatoriaus arklidėmis, iš dangaus krintančius akmenis, žiūrovus sodinamus scenoje. Atmintini ir visas ribas su žiūrovais ištrynusį pastatymą, kuriame Kaligulą vaidino nuogas aktorius bei spektaklio režisierius, nusprendęs tapti veiksmo dalimi, arba spektaklyje atsiradusi žmogaus dydžio besišlapinančio Briuselio berniuko skulptūros replika.

Naujausioje Vilniaus senojo teatro premjeroje Kaligulos vaidmenį kuria aktorius Arturas Svorobovičius. Šis spektaklio režisieriaus Jokūbo Brazio sprendimas neįtikėtinai atliepia pirmojo lietuviško šios Camus pjesės pastatymo konceptą - į sceną „atvesti“ jauną, trapų, impulsyvų, šiuolaikinį akceleratą, idealistą ir nihilistą, į rankas trokštantį paimti ne tiek Mėnulį, kiek pats pakilti nuo šios šlykščios žemės iki paties Mėnulio. Taip legendinis kritikas Egmontas Jansonas rašė apie Valentino Masalskio suvaidintą Kaligulą, tarsi numatydamas stebėtiną istorijos cikliškumą, kuris po keturiasdešimties metų vėl į didžiąją Lietuvos sceną sugrąžina Kaligulą - Hamletą soste.

Parengė Ingrida Ragelskienė

VST informacija

Anonsai