Baleto premjeroje skleisis pasaulio sukūrimo mitas

2023 11 24 menufaktura.lt
Choreografė Živilė Baikštytė kuria baletą „Pradžioje nebuvo nieko“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Choreografė Živilė Baikštytė kuria baletą „Pradžioje nebuvo nieko“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Gruodžio 1, 2 ir 3 dienomis, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre įvyks lietuvių mitologijos persmelkto baleto „Pradžioje nebuvo nieko“ premjera. Choreografė Živilė Baikštytė su bendraminčiais - dramaturgu Evaldu Jaru, kompozitoriumi Antanu Jasenka ir dailininke Giedre Brazyte - perkūrė 2019 m. „Baletų triptike“ rodytą vienaveiksmį spektaklį, paversdama jį nauju, užburiančiu šokio pasakojimu.

Netrukus įvyksianti premjera visų pirma intriguoja savo lietuviškumu. Kristupas Antanaitis kalbina choreografę Živilę Baikštytę, pasirinkusią inscenizuoti ne konkretų literatūros kūrinį ar mitologinį siužetą, o sudėtingą pasaulio sukūrimo mitą.

-----

Živile, ar smarkiai spektaklis pakito nuo pirminės - 2019 m. vienaveiksmės - versijos?

Esminė idėja liko ta pati, bet anas spektaklis buvo labiau poezija, o šis - istorija. Be abejo, pakito choreografija, nes labiausiai keitėsi muzika, tad prie jos teko taikytis iš naujo. Ir, žinoma, aš pati šiek tiek pasikeičiau, daug kas dabar jau atrodo kitaip.

Ką norėjote perteikti savo spektakliu?

Pagrindinė spektaklio mintis - susikūrimas, visa ko pradžia. Kai prieš keletą metų kūriau pirmąją spektaklio versiją, mane buvo sudominusi lietuvių, baltų mitologijos idėja. Domėjausi, kaip iš genčių gyvenimo, remiantis literatūra ir turimomis žiniomis, būtų galima sukurti savą istoriją. Lygindama atradau, kad toks gyvenimo būdas buvo būdingas ne tik mums - visame pasaulyje galime rasti panašumų. Tad tokia ir pirminė idėja. Reikėjo padaryti dviejų veiksmų spektaklį, sukurti istoriją ir, svarbiausia, - savo mitą, nes mitus žmonės kuria norėdami ką nors pasakyti. Labai padėjo libreto autorius Evaldas Jaras - visas mano išsiblaškiusias mintis jis suguldė į vientisą istoriją.

Kokius elementus Jums svarbu pavaizduoti šokyje, librete, scenografijoje?

Mite svarbu centras. Po viso to, kas susikuria kaip žvaigždės, Saulė, Mėnulis, dangus, Žemė, pagrindiniu dalyku, savotiška varomąja pasaulio dalimi, tampa meilės gimimas. Mano spektaklyje meilė yra lygi Aušrinei. Kad meilė liktų nepakitusi, švari ir tyra, reikia kažką paaukoti, o ką paaukoti - nepasakosiu, žiūrovai pamatys patys. Vieni žmonės mato ir jaučia dievų buvimą, galbūt net geba su jais bendrauti, o kiti, deja, to visiškai nepastebi. Kartais būna, kad pasaulyje gimsta žmogus, kuris aiškiai regi dievus, o kitiems jie neegzistuoja. Svarbu skleisti dvasią ir šviesą žmonėms. Mano kūryboje nėra buities - tai dvasiškai pakilus spektaklis.

Kaip manote, kodėl šiais laikais svarbu kalbėti apie pasaulio ir žmogaus sukūrimą?

Pasaulis neatsirado per dieną, gal tik mituose viskas įvyksta per savaitę, nors man viena savaitės diena prilygsta erai. Atskirai kūrėsi ir tobulėjo mineralai, augmenija, gyvūnija, žmonės. Šiandien mes daug ką pamiršome, nebemokame atsigręžti atgal, nebebendraujame su dvasiniu pasauliu. Todėl manau, kad reikia sulėtėti, pajausti gyvenimą, dvasiškumą, ir apie tai kalbėti. Visada atrodo, kad nėra laiko išklausyti, pamatyti, išsakyti iki galo, viskas lekia labai greitai. Man pačiai labai aktualus tas sulėtėjimo aspektas. Tad kuriu savotišką žaidimo aikštelę pačiai sau ir viliuosi, kad dar kažkam tai patiks.

LNOBT informacija

Anonsai