Gegužės 28 d. ir birželio 17 d. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre (VŠDT) bus parodyta paskutinė šio sezono premjera. Spektaklį pagal garsaus vokiečių autoriaus, Nobelio premijos laureato Heinricho Böllio (Heinricho Bèlio) apysaką „Prarasta Katarinos Blum garbė“ pristatys režisierius Agnius Jankevičius.
Spektaklio centre – jauna nepriekaištingos reputacijos namų tvarkytoja Katarina Blum, kuri atsitiktinių aplinkybių dėka apkaltinama bendrininkavimu su teroristine grupuote. Katarinos vardas iškart atsiduria žiniasklaidos dėmesio centre. Spaudoje pasirodo skambios kompromituojančios antraštės, o Katariną pažinoję žmonės pirmiausia skuba gelbėti savo reputacijos. Pasirodo, kad šiame „tiesos ieškojimo“ procese tikroji tiesa niekam ir nerūpi – išimtys čia pateikiamos kaip taisyklės, abejonės – kaip kaltinimai, bereikšmės frazės perrašomos pakeičiant sakinių struktūrą, kablelių ir žodžių vietą. Spektaklis tarsi atveria sensacingų istorijų „darymo“ užkulisius, kuriuose eilinių žmonių gyvenimai lengvabūdiškai paverčiami intriguojančiais šou. Režisierius A. Jankevičius Katarinos Blum istoriją pasakoja pasitelkdamas populiarų TV muzikinio šou formatą, tad spektaklio turinys žiūrovams pateikiamas apgaulingai lengva forma, tarsi tai būtų dinamiškas, humoristinis, šmaikščių interviu ir gyvai atliekamų muzikinių numerių prismaigstytas „Vėlaus vakaro šou“ televizijos ekranuose.
Artėjant premjerai, su režisieriumi A. Jankevičiumi kalbamės apie kiekvieno mūsų asmeninio saugumo pažeidžiamumą, greitai tirpstančią ribą tarp privatumo ir viešumo, socialinių medijų reikšmę, apie nesibaigiančias manipuliacijas, variacijas, interpretacijas, veidmainystes ir melagystes, kurių neveikia nei šiuolaikinių naujųjų technologijų pažanga, nei žmonijos progreso mitai.
—–
Į lietuvių kalbą yra išversta nemažai H. Böllio romanų, kodėl pasirinkai būtent šį kūrinį, kuris žanriniu požiūriu ir savo pasakojimo forma, atrodytų, yra gana sunkiai pritaikomas scenai?
Iš tiesų, dokumentinio reportažo forma parašyta „Prarasta Katarinos Blum garbė“ nėra sceniškas kūrinys, ir, kiek žinau, tikrai nėra statytas Lietuvoje. Tačiau skaitant mane užkabino Katarinos paveikslas – jos charakteris, tiksliau, laikysena fabulos įvykių fone. Toje laikysenoje nėra nieko herojiško, bet intuityviai pajutau, kad ji gali būti įdomi scenai. O kontekstas, kuris supa Katariną man nebuvo toks svarbus. Kontekstai dabar labai greitai keičiasi.
Vis dėl to, tiek apysakoje, tiek spektaklyje tas kontekstas atlieka svarbų vaidmenį. Katarinos Blum charakteris, ar kaip sakote, laikysena, yra išprovokuota konkretaus konteksto ir aplinkybių – tuo metu svarbiausios informacinės medijos – laikraščio – „nešvarių žaidimų“. Kiek tau svarbi pati medijų tema?
Negaliu atsakyti, kiek svarbi, kiek nesvarbi, bet prisipažinsiu, kad man iš tiesų šlykštūs tie dalykai, kurie vyksta feisbuke – ypač tie visuotinio susidorojimo momentai. Į tai žiūriu tarsi į „pionierių susivienijimą“ prieš kažką, kas neįtiko. Tas viešas nulinčiavimas man atrodo tėra žmonėms būdingas prigimtinis ir neišsenkantis žygdarbio alkis, o socialinės medijos dabar tapo labai palankia terpe tą „žygdarbį“ atlikti. Kažką pasmerkę ar neva tai pamokę daugelis, matyt, jaučia didžiulę satisfakciją. Man tai primena tarybiniais laikais lankytą pirmą klasę, kur buvome mokomi „stukalinti“. Tai va, feisbukas man ir primena tą „stukačių“ kultūrą, kai prisidengus neva tauriais dalykais yra kenkiama. Kad ir kokiomis ideologijomis ar gražiais tikslais besidangstytum, paties veiksmo prigimties vis tiek nepakeiti – tai tas pats „stukalinimas“.
Bet dabar medijos siūlo daug rafinuotesnių būdų „stukalinti“, juo labiau kai nereikia to daryti akis į akį. Užtenka parašyti komentarą…
Būtent. O dar tas noras būtinai parašyti į feisbuką, kad „štai ėjau gatve ir pamačiau nulinkusią kriaušę su kirminu. Kokia jūsų nuomonė?“. Visada atsiras koks penkiasdešimt avinų, kurie pasiūlys nužudyti kirminą.
Tačiau medijose reflektuojamos ir labai svarbios šių dienų temos. Visi gyvenam daugiau ar mažiau medijuotus gyvenimus, kiekvienas savaip kariaujame medijuotame kare. Juk šiandien medijose vyksta ir labai reikšmingi dalykai?
Tai nekeičia veiksmo prigimties. Dabar visur ieškoma priešų. Pavyzdžiui, šį rytą skaičiau, kad režisierius Š. Bartas kaltinamas savo filmu „Sutemose“ neva išniekinęs partizanų atmintį. Ir piktinamasi, kad tai padaryta „ už mūsų mokesčių mokėtojų pinigus“. Bet juk viskas daroma už mūsų pinigus.
O koks santykis su socialiniais tinklais ir medijomis jums atrodytų priimtiniausias?
Geriausia visai nereaguoti. Reikia įsisavinti svarbiausią dalyką – visa tai yra paralelinė realybė. Socialinių tinklų realybė, kad ir kiek ji kalbėtų apie realius dalykus – tėra L. Carrollo „Alisos Stebuklų šalyje“ pasaulis. Ši realybė neturi „kūno ir kraujo“. Ji toli nuo empirikos.
Bet ar retkarčiais ta medijuota paralelinė realybė netampa tikresne už empirinę realybę?
Viskas priklauso nuo to, kaip į tai žiūri. Man tai tėra žaidimas, kur kiekvienas prisiima tam tikrą vaidmenį. Jei nori, gali ten vaidinti herojų, gyventi herojišką gyvenimą, atsiprašinėti, mokyti ir būtinai nepamiršti kiekviename žingsnyje pasisakyti kur buvai ir ką veikei. Bet iš esmės nematau į ką ten apskritai reaguoti.
Bet štai spektaklio herojė Katarina Blum reagavo ir labai stipriai. Ją galima suprasti. Knyga išleista 1974m., beveik prieš 50 metų. Tuo metu eiliniam piliečiui dar buvo sunku suvokti populiarumo besivaikančios žiniasklaidos žaidimus. Galbūt dabartinė jaunoji karta – taip vadinami „interneto erdvės čiabuviai“ – yra daug atsparesnė ir jų jau neištiktų Katarinos Blum likimas?
Šansų atsirasti naujoms katarinoms blum tebėra. Nemanau, kad žmonės dabar atsparesni. Tas realybės-nerealybės persipynimas gali pasirodyti labai patrauklus, tačiau mirsime kiekvienas savo kūnu. Medijų nerealybėje tu gali niekada nemirti, jei tik tavo profilis nebus ištrintas. Socialinės medijos iškreipia realybę. Visos tos pastaruoju metu padažnėjusios žudynės mokyklose, manau, taip pat yra gyvenimo medijose pasekmė. Mintis tą padaryti užgimsta nerealybėje, bet realybėje tai pasidaro daug baisiau.
Jūs labai aiškiai atskiriate medijų realybę nuo tikrosios, bet Katarina tos skirties nesuprato. Į medijų sukeltą pažeminimą ji atsako realiais veiksmais, jos atsakas yra iš „kūno ir kraujo“.
Taip, ji viską priima „už gryną pinigą“, kaip ataką prieš jos asmenį. Kažkam tai tebuvo linksmas žaidimas vardan reitingų ir trumpalaikio efekto. Bet labai svarbu, kad tas žaidimas, nesvarbu kurioje realybėje jis vyko, Katarinai atrodo negarbingas ir ji gina savo garbę.
Kokius svarbiausius dalykus, temas ar siužeto linijas norėjote būtinai išsaugoti rašydamas inscenizaciją?
Svarbiausia norėjau išlaikyti aiškų trikampį: Katarina, medija ir visuomenė, kuri reaguodama į Katarinos ir medijos santykius iš savęs ima kurti monstrą.
Toli gražu ne lengvas spektaklio turinys žiūrovams pateikiamas apgaulingai lengva forma, tarsi tai būtų neįpareigojantis „Vėlaus vakaro šou“ televizijos ekranuose. Kaip gimė tokia idėja?
Idėja kilo pamačius, kaip iš rimtų STT operacijų televizija bandė daryti tikrus televizijos šou. Rodė filmuotą neva dokumentinį reportažą apie suimtus advokatus. Tris dienas intensyviai transliavo reportažus, o po to staiga viskas nutrūko. Tai primena ir karą Irake, kuris vyko, tiksliau, pasauliui buvo pateiktas tarsi televizijos serialas. Tokia reportažinė karo Santa Barbara. Visi darosi „piarą“. Ir nereikia kaltinti žiūrovų, kurie neatskiria realių faktų nuo to, kaip jie jiems pateikiami. Netikiu, kad to galima išmokyti. Pasaulis pats savaime yra toks, koks yra. Tai žmogus yra blogio šaltinis, ne aplinka. Blogis sukuriamas, o kūrybos šaltinis yra žmogaus fantazija, įvairiausi poreikiai. Žmonija niekada nepasižymėjo kritiniu mąstymu. Kaip buvo koks 15 proc. kritiškai mąstančių, tiek ir liko. Aš nesuprantu, dėl ko daugelis stebisi, „kaip gi taip galėjo nutikti, kad XXI a. vyksta karas“. O kuo tas mūsų laikmetis skiriasi nuo kitų? Kuo mes išskirtiniai? Visi tokios geros nuomonės apie save, jaučiasi padarę pažangą. Bet žmogus, kaip moralinis subjektas, per savo istoriją jokios pažangos nepadarė. Techninis progresas įvyko, bet žmogus, deja, yra labai ribotas.
Tačiau savo spektakliuose visada palaikote žmogų-individą, be kompromisų kovojantį už savo idėjas, už savo tiesą. Šiame spektaklyje į visuomenę žiūrima ne su pykčiu, bet su humoru ir negailint satyros, kuri bene geriausiai atsispindi spektaklio muzikiniame apipavidalinime. Jau dabar akivaizdu, kad. spektaklis yra tarsi miuziklo parodija.
O kaip kitaip jei ne su humoru galima žiūrėti į absurdą? O miuziklo formatas gimė iškart pradėjus rašyti inscenizaciją. Mane patį ši mintis nustebino, bet kai nusprendžiau, kad spektaklį statysiu tarsi „Vėlyvo vakaro šou“, viskas stojo į savo vietas. Tokiuose šou visada dalyvauja gyva grupė, bandanti suteikti smagumo ir atpalaiduoti nuo rimtesnių svarstymų – neva pakalbėkime apie blogį, bet ne juodai, o kita, šiltesne spalva. Dėl to ir spektaklyje yra gyvai muziką atliekanti grupė.
Ar pritariate, kad po pandemijos, dabartinio karo sukrėtimų pasaulis, teatras nebebus toks, koks buvo?
Nesąmonė. Kaip buvo, taip viskas ir bus toliau. Jei gauni į akį – lieka mėlynė, bet ji užgyja ir vėl akytės spindi. Tokia ir žmogaus atmintis. Trumpa kaip žuvies. Aš, žinoma, kūryboje reaguoju į aplinkos dirgiklius, į tai kas vyksta. Pastebėjau, kad daugeliu savo spektaklių kalbu apie tai, kaip svarbu, kad tau niekas „neknistų“ proto, kaip tai nutiko Katarinai Blum. Mano svajonė – kad visi užsiimtų savo reikalais ir nustotų kurti tas keistas pseudobendruomenes.
Kalbėjosi Valstybinio Šiaulių dramos teatro Meno vadovė Nomeda Šatkauskienė
VŠDT informacija
