Lapkričio 12 dieną, trečiadienį, 18 valandą Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje žiūrovai išvys Antano Škėmos „Saulėtas dienas“. Šis spektaklis taip pat pabaigs Nacionalinės dramaturgijos festivalį „Versmė‘08“, kuris vyks lapkričio 5–15 dienomis. Inscenizacijos autorė ir režisierė Ramunė Kudzmanaitė, dailininkė Laura Luišaitytė. kompozitorius Faustas Latėnas. Spektaklyje vaidina: Diana Anevičiūtė, Remigijus Bučius, Algirdas Gradauskas, Evaldas Jaras, Donata Kielaitė, Eimutis Kvoščiauskas, Miglė Polikevičiūtė, Ramunė Skardžiūnaitė, Titas Varnas.
Antanas Škėma gimė 1910 m. (pagal gimimo liudijimą – 1911 m.) Lodzėje, Lenkijoje, kur jo tėvas buvo išsiųstas mokytojauti. 1921 m. grįžo į Lietuvą. Mokėsi Radviliškio progimnazijoje, Kauno „Aušros“ gimnazijoje. 1929 m. įstojo į Lietuvos universiteto Medicinos fakultetą, 1931 m. perėjo į Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultetą.
1935 m. įstojo į Vlado Fedoto-Sipavičiaus vadovaujamą dramos studiją. Dar būdamas joje, buvo priimtas į Valstybės teatrą Kaune. 1944 m. išvyko į Vokietiją, kur dirbo įvairiuose lietuvių meniniuose sambūriuose. 1949 m. atvyko į JAV, aktyviai tęsė teatrinę ir kultūrinę veiklą. Vaidino Čikagos teatre, Bostono dramos sambūrio pastatymuose. 1960–1961 m. dirbo „Vienybės“ redakcijoje. Antanas Škėma žuvo 1961 m. rugsėjo 11 d. automobilio avarijoje Pensilvanijoje.
Antano Škėmos kūryba labai autobiografiška: pagrindiniuose jo kūrinių herojuose dažnai galima įžvelgti paties rašytojo bruožų, dažnai minimi Kaunas, Ukraina, miestai, kuriuose jis gyveno vėliau. Pagrindinis „Baltos drobulės“ veikėjas Antanas Garšva dirbo liftininku, kaip ir rašytojas.
Rašytojo kūryboje juntama Vakarų kultūros įtaka. Jis pats teigė, jog lietuvių meninis žodis turėtų pasiremti šiuolaikiniu Vakarų mentalitetu, kurį formuoja Sigmundo Freudo ir Carlo Jungo teorijos, Igorio Stravinskio ir Bélos Bartóko muzika, Pablo Picasso ir Salvadoro Dali tapyba, Arthuro Rimbaud ir Ezros Poundo poezija, Franzo Kafkos ir Albert‘o Camus proza.
Režisierė Ramunė Kudzmanaitė: „Man patinka lietuvių literatūra. Skaitau klasikinius ir šiuolaikinius lietuvių autorius, bet Antanas Škėma man atrodo aktualesnis ir modernesnis už daugelį šiuolaikinių autorių. „Saulėtos dienos“ mane sužavėjo savo liūdesiu ir grožiu dar studentavimo laikais.
Juo ilgiau gyveni, tuo artimesnė tampa tautos istorija, jos žmonės. Ten norisi ieškoti atsakymo į klausimą „kodėl aš čia?”, kurį ne kartą užduoda ir pats Škėma ne tik Vileikio, bet ir kitų apsakymų personažų lūpomis. Taip pat šiuo metu man įdomi vilčių neišsipildymo tema, kuri tapo lietuvių tautos lemties ženklu.
Antano Škėmos darbas Valstybės teatre Kaune, o vėliau Vilniuje režisieriaus Romualdo Juknevičiaus pastatymuose ir režisūriniai bandymai svarbūs visai rašytojo kūrybai. Jo proza yra kinematografiška, todėl tai puiki medžiaga teatrinėms inscenizacijoms. Man Antano Škėmos kūryba artima savo kontempliatyviu stiliumi. Skaitydamas Škėmą, įtemptai seki – tik nežinia, ar autoriaus, ar herojaus – minčių tėkmę, nuotaikų srautą, prisiminimų bei ateities nuojautų kaitą. Škėmos kūryboje mirtis nėra ir negali būti galutinis būties taškas.
Škėmos kuriamame pasaulyje erdvės ir laiko samprata keičiasi, plečiasi, peržengdama netgi tą galutinę pasaulio ribą, kurią mes vadiname mirtimi. Viena istorija vyksta realiai, o visai kitas gyvenimas – personažų galvose. Šiuos vidinius personažų monologus ir nuojautų kaitą perkėliau į tiesioginę kalbą.
Šiuolaikinis teatras tuo ir įdomus, kad jame telpa įvairiausios teatro sampratos. Tiesa nevaikšto pro vienerias duris. Tiesa turi daug durų. Apysakos veiksmas rutuliojasi pilietinio karo metais porevoliucinėje Rusijoje ir Ukrainoje, kur siautėja bolševikai, o pagrindiniai personažai – emigrantai, lietuvio ir kirgizės šeima. Jie nieko kito netrokšta, kaip tik grįžti namo ir taip spręsti savo likimą. Antanas Škėma rašė: „Mūsų košmariška epocha pasireiškia per galutinį žmogaus nuvertinimą.”
Parengė Daiva Šabasevičienė
