Jau senokai buvau Nacionaliniame dramos teatre. Kaip sako viena kolegė, kol vyksta „primadonų“ santykių aiškinimasis, verčiau jau lankyti kokią „Lėlę“. Bet premjera – Iwano Wyrypajewo „Girti“, reikia pamatyti. Kažkada vertinau Rolando Rastausko išverstą ir perskaitytą „Deguonį“ – maniau, dialogas „dėl visų svarbiausio“ bus užbaigtas banaliai, žodžiu „meilė“, o nuskambėjo „sąžinė“.
„Girti“ – iš pirmo žvilgsnio kiek senamadiškas spektaklis, nors, manau, yra besiilginčių realizmo teatre. Nelė Savičenko nuostabiai vaidina girtą. Arūnas Sakalauskas kiek kitaip: apima nejaukumo jausmas, bet tikiu, kad jį patį tai terapiškai veikia. Jaukaus senamadiškumo įspūdį gadina slaviški keiksmai; žinau, kad žmonės taip šneka, bet kaip tai jau atsibodo. Daugybę kartų tariamas žodis „šūdas“, girto žmogaus lūpose turintis apibūdinti viską ir bet ką (net ir blaivūs juo naudojasi iš tingumo). Pakyli iš ložės šiek tiek, kaip čia mandagiai pasakius, aptaškyta.
Žiūrėdama spektaklį galvojau, kad girtuokliai kuo puikiausiai suvokia savo būklę ir problemą. Scenoje parodyta tiek daug disociacijos (dažniausiai – Dievo balsu, nes kas gi vertesnis už alkoholiką) ir depersonalizacijos, kad verčia susigūžti, – panašūs susitapatinimai vyksta ir savigalbos grupėse, tik įgalinami kiti dialogo mechanizmai, pvz., malda. Lorencas (akt. Lukas Malinauskas) net per garsiakalbį taria tuos pačius pamokymus girtuokliui, kurie skamba ir „12 žingsnių“ programoje: atsižadėk savigailos, atsikratyk aukos vaidmens, daryk veiksmus, o ne pliurpk tą patį per tą patį. Disociacija Dievo balsu irgi ne tokia jau baisi: net ir kai kurie poetai tiki, kad Dievas per juos transliuoja savo mintis. Priklausomybė gal net ir randasi tik dėl to, kad nesąmoningai trokštama savo sunkiai pakeliamas naštas suversti kam nors kitam, kokiai Aukščiausiajai jėgai. Ir gydoma panašiai – rituališku savo naštos perdavimu Visatą reguliuojančiai transcendentinei būtybei.
Įdomu, kad girtumo komizmas teatre sulaukia nemažo populiarumo: „Žaldokynė“ visada buvo gausiai lankoma. Tiesa, nutekėjo nemažai laiko, visuomenėje daug kas pasikeitė, bet frazė „Alus ir tamsa, tamsa ir alus“ liko. Wyrypajewas nevaizduoja moralinio didingumo, kilnumo ir kitų idealybių. Jo personažai menki, klystantys, žmogiški: susitelkiama į ydas, kaip į fenomeną, daug įdomesnį už dorybes. Prostitutė Roza (akt. Gerda Čiuraitė, Toma Vaškevičiūtė) – infantiliausias, bet ir morališkai skaidriausias personažas; ji tarsi ir ne dėl savo kaltės disocijavo, prisiimdama kekšės vaidmenį.
●
Pabėgusios iš pamokų, su Laima K. ir Žana J. sėdome į traukinį ir nuvažiavome į Kauną. Kaunas kaip Kaunas: kabo rinkimų plakatai, „Spurginėje“ pilna žmonių, Karininkų ramovėje nebeveikia restoranas su senuoju interjeru. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje apžiūrėjome parodą „Kraupios istorijos: Aleksandra Waliszewska ir Rytų bei Šiaurės Europos simbolizmas“. Nustebau tik dėl to, kad lenkų menininkė nedaug vyresnė už mane: dėl konteksto galima pagalvoti, jog tai XX amžiaus pradžios menas ar net fin de siècle. Kontekstas parinktas idealiai. Nustebino ir nematytas Čiurlionis, nežinomos lietuvių skulptorės Elžbietos Daugvilienės skulptūros, feministinė Magdalenos Avietėnaitės ekspozicija (tiesa, kitame flange). Pačios Waliszewskos paveikslai kiek priminė Linos Buividavičiūtės poeziją, jeigu reikėtų ieškoti literatūrinio atitikmens. Plėšrūs ir mieli katukai – mieliausia dalis: pasirodo, jie atkeliauja iš 1890-1918 m. lenkų simbolistų judėjimo „Jaunoji Lenkija“ (Młoda Polska) ir – atminties krapštyti nereikia – art nouveau plakatų bei sagių. Panaši slaviškųjų upiorų (vampyrų) estetika, įpinant dar ir subkultūrų atributus, čiurlionkėje buvo visai madinga, kai buvom penkiolikos ar pan.
●
„Menų spaustuvėje“ parodytas lino lėlių spektaklis „Šišion“ (rež. Linas Zubė, muzikos autorius Adomas Zubė, videoprojekcijų autorius Donatas Bielkauskas). Žiūrėdama mąsčiau apie močiutės vaikystės drauges vokietes: karo metais jų šeimos iš Kybartų laiku pasitraukė į Vakarus. Vis dėlto pasirenkamas selektyvus antikolonializmas: veikėjas reiškia neapykantą žemaičiams komunistams, bet vokiečiai juk irgi ne šiaip sau aneksavo Klaipėdos kraštą. Žinoma, to krašto vokiečiai patyrė išskirtinį sovietų smurtą, bet kaip tik šios informacijos tikslinimo spektaklyje ir pasigedau; akcentuojama vien empatija jiems, kaip aukoms. Minimi „Hitlerio maliavoti ženklai“, nors vertybinės nuostatos tokios abstrakčios, tarsi autochtonai būtų gyvenę Dievo užmirštame krašte visai be jokios politikos. Įpinama šiek tiek sovietmečio folkloro, pvz.: „SSSR raidės reiškia – supuvusią silkę surijo rusas.“ Išradingai sugalvotas čiuožimas pačiūžomis (dera su vandens projekcijomis), dviratis, esminiu scenografijos akcentu tapusios medinės durys. Pasakojimas kažkuo panašus į Leonardo Gutausko „Vilko dantų karolius“: iš Sibiro grįžęs veikėjas praranda sveiką protą – per tai poetizuotai rodomas sugriautų gyvenimų nyksmas. Bet panašiai graudžiai nyksta visi Lietuvos regionai.
